Kaip detalės susideda į vientisą paveikslą, taip ir giminingų sielų dalelės, kartą visai neatsitiktinai susitikusios, sutampa susijungusios, užpildydamos tuštumą.., properšas, paliktas kadaise praeityje…
Bučiniais – atgaivina.., užliedamos Švelnumo ir Meilės balzamu senus… bet dar vis retkarčiais maudžiančius randus.
Paliesdamos mintimis – pažadina norą Gyventi… to noro jau negalima paslėpti, jis atsispindi žvilgsnyje, tose žaismingose Laimės kibirkštėlėse, kurios apšviečia viską aplinkui.
Sako, Laikas – gydo.
Ne.
Gydo Tavo gimininga siela, atradusi Tave tarp milijardų kitų… Rūpestingai ištraukdama skeveldras iš tavo Širdies ir surinkdama Tave po kruopelytę iš naujo…
Tyliai… Neskubėdama… Atkakliai, bet kantriai…
Atgimstant kartu su tavimi.., ir susiliejant į vieną Visumą, Vienybę.., kuri daugiau jau nepavaldi nei laikui, nei išbandymams…..
