„Tučtuojau nusiramink!“, „Nedelsiant nustok verkti!“

Daugelis tėvų automatiškai taria šias frazes tomis akimirkomis, kai jų vaikai pradeda netinkamai elgtis, šaukti ar verkti.

Tačiau ne pro šalį būtų suprasti, kad tokios pastabos retai padeda pasiekti norimą efektą.

Gaunasi netgi priešingas efektas. Daugumoje situacijų mamos ir tėčio reikalavimas tuoj pat nusiraminti priverčia vaiką dar labiau rėkti ar pergyventi.

Kas blogo, kai sakoma „Nusiramink!“

Blogai yra tai, kad tokia reakcija nesuteikia vaikui galimybės išlieti savo emocijų.

Gaunasi, kad tėvai neateina į pagalbą mažyliui, o vietoje to pareiškia jam savo pretenzijas.

Vaiką tai nuvilia, švelniai tariant. Jau ir taip psichologiškai sunki situacija jam sukelia dar didesnį stresą.

Todėl nenuostabu, kad po mamos ir tėčio reikalavimo nusiraminti, vaikas ne tik nenusiramina, o, priešingai, pradeda dar labiau triukšmauti.

Kuo pakeisti reikalavimą „Nusiramink!“

Tėvai gali elgtis tokiu būdu: prieiti prie vaiko, apkabinti jį, paglostyti galvą. Tikslinga ištarti frazę: „Aš tave suprantu!“

Jei kalba eina apie rimtą vaiko pykčio priepuolį, mama ir tėtis gali pavartoti kurią nors iš šių frazių: „Pažiūrėk į mane“, „Eime į lauką, paverksi ten, kad nematytų svetimi žmonės” arba „Pasistenk kvėpuoti lėtai ir ramiai”.

Tokiu būdu tėvai pademonstruos savo pasirengimą psichologiškai padėti vaikui. Mažasis pasijaus daug geriau.

.