Savo psichologinėje praktikoje dažnai girdžiu klientų klausimą: „Kur yra mano atsakomybės riba?“
Atsakomybės riba eina per maždaug tokią takoskyrą: ką aš galiu padaryti (ką galiu įtakoti) ir ko įtakoti negaliu.
Daugeliui žmonių tampa tikru atradimu tas faktas, kad jie patys gali valdyti savo emocijas ir kad jų emocijos – tai grynai jų pačių atsakomybė.
O kito žmogaus emocijos ir reakcijos yra tai, ko mes absoliučiai negalime įtakoti. Pavyzdžiui, neįmanoma priversti žmogaus džiaugtis, jeigu jis to nenori.
Todėl prisiimti atsakomybę už kito žmogaus emocijas yra absoliučiai beprasmiška. „Mano vyras pyksta, kad aš nevažiuoju pas jo tėvus. Jaučiuosi kalta, bet tuo pačiu jaučiu ir pyktį, juk aš lyg ir turėčiau būti ten, kur man blogai. Ir visa tai dėl vyro ir jo reakcijos į mano atsisakymą“, – skundžiasi klientė.
Tai akivaizdus pavyzdys, kaip mes patys galime patirti negatyvias emocijas, prisiimdami atsakomybę už kito žmogaus reakciją.
„Mano vyras įsižeidžia ir pyksta, tačiau tai jo reakcija. Jis gali pats susitvarkyti su savo emocijomis. Aš galiu tik pasikalbėti su juo ir paaiškinti savo atsisakymą, o kaip jis į tai reaguos – tai jo paties atsakomybė ir jo teisė į savo emocijas“, – taip galėtų atrodyti adekvati klientės pozicija.
Taip pat neįmanoma prisiimti atsakomybės už neįveikiamas aplinkybes – ligą, avarijas, stichines nelaimes ir pan.
„Šiandien pavėlavau į darbą – kelyje įvyko avarija ir patekau į kamštį. Esu neatsakinga darbuotoja, negaliu nieko padaryti laiku“, – dar vienas netinkamo skundo pavyzdys.
Ar galime numatyti tokias aplinkybes? Ar galime jas paveikti? Ar galime prognozuoti force majeure atvejus?
Žinoma, tai retoriniai klausimai. Mes negalime atsakyti už aplinkybes.
Tačiau mes galime prisiimti atsakomybę už savo ateitį, už savo gyvenimą, už kontaktus, kuriuos užmezgame. Po visu tuo slypi atsakomybė už savo pasirinkimus ir sprendimus. Jei laiku neprisiimsite tokios atsakomybės, po metų galite susidurti su atidėto gyvenimo sindromu.
„Visą gyvenimą maniau, kad viskas dar priešakyje ir bet kuriuo momentu galiu viską ištaisyti. Paaiškėjo, kad tiesiog švaisčiau laiką, užsiimdamas nemėgstama veikla, eidamas į neapkenčiamą darbą, gyvendamas santuokoje su moterimi, su kuria jau daug metų neturėjome nei abipusės pagarbos, nei tarpusavio supratimo“.
Atidėto gyvenimo sindromas sukelia apgailestavimą, nusivylimą, liūdesį ir dažnai netgi krizę. Jo pasireiškimai yra labai žiaurūs žmogui, ir šis žiaurumas – tai priminimas, kad tik tu pats esi atsakingas už savo pasirinkimą.
