Hipergloba – gėris ar blogis? Kaip neperlenkti lazdos, saugant vaiką nuo įvairiausių pavojų? Kur toji riba, už kurios rūpinimasis vaiku tampa žalingas? Pamąstymai apie tai – šiame tekste.
__________
Hipergloba visada buvo mano silpnoji vieta. Prisiminiau vieną atvejį, kurio dėka atkreipiau dėmesį į šią problemą ir po kurio nutariau su ja padirbėti.
Sūnus, sulaukęs maždaug 3-4 metukų, baisiai pamėgo balas, jos tapo tikra jo aistra. Pakako man tik sekundei užsižiopsoti, o jis jau turškiasi artimiausioje baloje. Nors dažniausiai iki to neprieidavo, aš visą laiką griežtai, kaip ir visos kitos mamos bei močiutės, stebėjau, kad baloje jis neatsidurtų.Maža to, kad išsiterlios iki ausų, tai dar ir peršals! Ir apskritai, kas per kvailystės? Vaikas turi žinoti, ką reiškia žodis „Ne”!
O kartą susimąsčiau: kodėl, tiesą sakant, „Ne”? Kokia šio draudimo prasmė? Išsiterlios drabužius? Įmesiu į skalbimo mašiną, kas čia tragiško? Peršals? Dabar yra specialūs vaikiški drabužėliai, neleidžiantys peršlapti ir persišaldyti. Pasakyta – padaryta: prisipirkau guminių batelių, neperšlampamų kombinezonų, nepalikau vandeniui nė vieno šanso.
Ir štai sūnus, saugus kaip kosmonautas skafandre, žengia į atvirą kosmosą… Žmonių visuotinio nesupratimo, nepritarimo, ajajai ir ojojoj kosmosą… Tiksliau, į šitą nemalonų kosmosą įžengiau aš, kadangi sūnui į visuomenės nuomonę buvo giliai nusispjauti, ko negalima būtų pasakyti apie mane. Aš tuomet apsauginio skafandro dar neturėjau.
Kad būtumėte matę, kokia palaiminga šypsena pražydo mažylio veide, kai jis įsimoklino į pačią giliausią balą visame kieme. Vanduo buvo gerokai aukščiau kelių! Sūnus didingai, neskubėdamas, tarsi mėgaudamasis kiekviena akimirka, braidžiojo po vandenį ir jautėsi absoliučiai laimingu žmogumi.
Jei atvirai, šią sceną stebėjau gerokai iš tolo, privengdama neišvengiamo priekaištų škvalo. Juk labai greitai ties vandens telkiniu, kurį narsiai forsavo sūnus, pradėjo rinktis liaudis. Tiesa, mamos su vaikais, jau iš tolo pamačiusios šį vaizdą, skubiai suko į šalį. Turbūt, kad negundytų savo pačių vaikų. Kaipgi taip? Šitam berniukui mama leidžia, o tu man – ne?!
Aplink balą susirinko vyresnio amžiaus pilietės, daugiausia – močiutės. Jas labai jaudino tokie fundamentalūs klausimai: peršals ar neperšals? Jos dairėsi aplinkui, ieškodamos tos sužvėrėjusios moters, kuri leido savo vaikui daryti šitokius dalykus! Paskui, priėjusi nuomonės, kad galbūt vaikas, vis dėlto, neperšals, kiemo taryba ėmė skirstytis.
O mudu su sūnumi grįžome namo absoliučiai patenkinti. Sūnus pagaliau gavo teisę turkštis kieme telkšančiuose vandens telkiniuose. O aš pasiekiau nedidelę pergalę prieš pačią save.
Beje, sūnus taip ir nesusirgo.
Laikui bėgant, įsigijau ir daugiau „skafandro” detalių – mano smegenys tapo mažiau „peršlampamos”, lankstesnės, tapau ne tokia jautri aplinkinių nuomonei, ėmiau labiau pasitikėti savo teisumu. Mudu su sūnumi, patenkinti viena kitu, dabar drauge raižome plačius saviškio ir aplinkinių kiemų balų vandenis.
O kokias „balas” forsuojate jūs su savo mažaisiais?
