„Ieškau vyro” – mirga žinutės pažinčių tinklapiuose. Tą pačią frazę galima išgirsti iš vienišų moterų, uždavus klausimą apie asmeninį gyvenimą. Ir būtent iš moterų, kurios ieško vyrų, dažniausiai galima išgirsti skundus, jog „rimtų vyrų nebeliko”, „jiems tiktai seksas terūpi”, „kam reikalinga jau ne jauna ir dar su vaiku?”
Moterys nori susirasti vyrą. Tačiau nesuranda. Ir bando aiškinti tai pačiomis įvairiausiomis išorinėmis aplinkybėmis. Imkime ir pasižiūrėkime atidžiau į tą „Ieškau vyro”. Pamėginkime išsiaiškinti priežastį, kodėl vyrai nerandami. O priežastis dažniausiai slypi jau iš anksto neteisingai išsikeltame tiksle.
Vyras ir žmona – tai socialiniai vaidmenis, tam tikras statusas, kurį savanoriškai prisiima santykius turintys vyras ir moteris. Du žmonės iš pradžių kuria santykius, paskui, įsitikinę, kad tie santykiai ir jų plėtotė patenkina juos abu, prisiima įsipareigojimą pakeisti statusą ir tampa vyru ir žmona.
Kai moteris nori susirasti vyrą, toks noras gali byloti, kad psichologiškai ji jau ištekėjusi. Tiesiog vyras kažkur nuklydo. Tačiau ji jau yra žmona (psichologiškai). Ištikima žmona, kurie ieško savo kažkur nuklydusio vyro. Ir į jokius kitus vyrus ji savo paklydėlio keisti nesiruošia. Jeigu paklaustume tokios moters, kokio ji vyro ieško, ji absoliučiai tiksliai jį apibūdins (geras, darbštus, turtingas, raumeningas ir panašiai).
Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad psichologiniu tokios moters vyru tapo jos susikurtas idealas. Ir kuo detalesnis to idealo aprašymas, tuo sudėtingiau surasti išoriniame pasaulyje jo įsikūnijimą. Sufantazuotas vidinis idealas visada iracionalus ir negali egzistuoti realybėje, kadangi jame visada atsiranda nesuderinamų tarpusavyje bruožų. Tuos bruožus moteris sugalvojo, remdamasi savo gyvenimo istorija, moteris pasąmoningai siekia sutalpinti į tą idealą savotišką Burtininką, su kuriuo ji ir žaizdas išsigydys, ir gyvenimą aprūpins laime iki senatvės.
Vyro surasti neįmanoma. Vyru, kaip ir žmona, galima tiktai tapti. Po to, kai du žmonės pastatė, sukūrė nuo nulio savo santykius. Po to, kai plėtojantis santykiams, žmonės ima „matuotis” sau naują vaidmenį, naują statusą: „Ar norėčiau su šiuo žmogumi sukurti šeimą? Kad būtent jis būtų mano vyras?”
Jeigu savo tikslu moteris paverčia to vienintelio (kuris sutampa su sufantazuotu idealu) paieškas, ji patenka į saviapgaulės ir amžino bevaisio ieškojimo spąstus.
Ne kiekvienas žmogus, su kuriuo pradedame santykius, gali tikti vyro vaidmeniui. Geri santykiai, kurių jums taip reikėjo, ne visada reiškia, kad atrasite tame vyriškyje gerą šeimos žmogų, gerą tėvą savo vaikams, gerą vyrą. Ir tai normalu.
Tik neperšokant, neignoruojant stadijos „Noriu sukurti mane patenkinančius santykius” galima išmokti kurti santykius su vyriškiu, apskritai su vyrišku pasauliu. O tai reiškia, kad šiuose ar sekančiuose santykiuose jūs jau turėsite galimybę į klausimą „Ar norėčiau tapti būtent šio žmogaus žmona” atsakyti sau pačiai „Taip”. Ir jei partneris atsakys tuo pačiu – tapti jo žmona.
Ir būtent tada formulė „Aš – žmona, o jis – mano vyras” taps natūraliu etapu kelyje į šiuos vaidmenis.
