Ir tada žmogui sako: „Ko tau dar iš manęs reikia?”

Žmogui reikia labai daug, jeigu jis myli. O jeigu nemyli – visiškai pakanka to, kas yra. Meilės pabaiga – tai kai daugiau nieko nebereikia. Ir paties buvusio mylimojo – irgi jau nereikia.

Ir tada žmogus sako „Ko tau dar iš manęs reikia? Esi soti, aprengta, apauta. Sukuosi kaip voverė rate, ariu kaip juodas jautis. Negirtuokliauju ir nakvoju namuose. Tu viską turi. Lovą, kėdę, televizorių ir paltą. Prieš mėnesį buvome kine. O vasarą savaitę ilsėjomės prie jūros. Ko tau dar negana? Panižo skandalą sukelti? Eik išgerk raminančių”.

Ir iš tiesų. Juk visko pakanka, žmogus turi viską, kas buvo išvardinta, ir dar žymiai daugiau. Nėra dėl ko konfliktuoti ir skandalo kelti. O taip pat nėra prasmės kažko laukti, prašyti, reikalauti: kažkokio supratimo, širdingo pokalbio, bučinio, kad galvą paglostytų ir pasakytų, kaip stipriai myli. Kad išeitumėte vakare į vėją pasivaikščioti, švelniai glausdamiesi vienas prie kito. Ir apie gyvenimo prasmę nėra reikalo kalbėti. Apie dvasines dvejones. Drauge svajoti nebėra jokios prasmės…

Netgi apie tai rašyti kažkaip nepatogu. Juk mudu suaugę žmonės ir turime viską, ko reikia. Lovą, kėdę, dulkių siurblį ir pusryčius, pietus bei vakarienę. Negražu kažko laukti ir prašyti iš artimo žmogaus. Jis užimtas, jis sunkiai dirba, kaip ir aš.

Štai taip ir atitolstama. Taip ir suprantama, jog šitai tęsis visada.

Tai ne konfliktas ir ne skandalas, tai netgi ne nusivylimas. Tiesiog žmogus supranta, kad reikia štai taip gyventi ir susitaikyti su tuo, kas vyksta. Atsikelti, papusryčiauti, eiti į darbą. Vaikai, santuokinės pareigos, gultis miegoti. Kartais išleidžia pasivaikščioti į kiemą, kartais suteikia trumpalaikes atostogas. Ir žmogus viską turi: butą, automobilį, vasarnamį kaime. O jam to negana, jam dar kažko reikia iš artimojo: kažkokių nesuprantamų emocijų, neaiškios šilumos.

Tačiau tai praeina. Ir jau nieko daugiau nebereikia, nes viskas yra. Pakanka atlikti inventorizaciją, kad įsitikintum, jog viską turi. O be viso kito galima išgyventi, juk kitos gyvena dar blogiau. Su girtuokliais arba tironais ar dar baisiau – visiškai vienos. O tau, galima sakyti, pasisekė. Turi šeimą ir artimą žmogų. Ko tau dar trūksta?

Nieko. Taip galiausiai nusprendžia tos, kurioms kažko trūko. Kurios lindo su širdingais pokalbiais ir bučiniais ir kažką postringavo apie meilę.

Bet štai koks dalykas: dabar to nebereikia iš žmogaus, kuris nedavė meilės ir švelnumo. Kuris pyko ir skleidė šaltį, atsakydamas į šilumą. Štai iš jo dabar tiksliai nieko nebereikia. O iš kito, kuris atsakė į jausmus, kuris kalbėjo, klausėsi, kurio širdis atsiliepė – štai iš šito žmogaus oi kaip reikia. Nes poreikis juk niekur nedingo, ir meilės troškulys neprapuolė.

Dėl to taip dažnai žmogus aiškina savo naują pasirinkimą šitaip: „Jis su manimi nesikalba! Ji manęs nesupranta!”

Bet juk tikrai – ko žmonėms trūksta, ko jiems negana, kai jie viską turi?

Meilės jiems reikia. Švelnumo negana. Dėmesio. Supratimo. Apsikabinimų ir palaikymo reikia. Žodžių ir bučinių. Ištikimybės ir pagyrimų…

Daug ko žmogui reikia, jeigu jis myli. O jeigu nemyli – visiškai pakanka ir to, kas yra. Ir meilės pabaiga – tai kada daugiau nieko nereikia. Ir paties buvusio mylimo žmogaus irgi nereikia.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *