Norėtųsi apžvelgti elgesio modelius, kurie skatina aukos komplekso formavimąsi.

Kalbėdami apie kompleksą, turime omenyje automatinių reakcijų, įsitikinimų ir išvadų rinkinį, kuris priklauso pasąmonės sričiai, taigi auka jo nesuvokia ir sąmoningai nesirenka.

Tai – įsitvirtinęs elgesio modelis, susiformavęs dar vaikystėje kaip vienintelis įmanomas ir teisingas, kadangi užtikrino išgyvenimą.

Problemos žmogui, turinčiam šį kompleksą, prasideda suaugus, kai visuomenė reikalauja aktyvios pozicijos, o auka nežino, kas tai yra ir kaip ją parodyti.

Apmirimas

Žmogus grėsmės situacijoje turi tris elgesio modelius – mušti, bėgti arba sustingti. Visas būsimos aukos auklėjimo modelis pagrįstas sustingimo reakcija. Kodėl?

Vaikas negali pabėgti, išsisukti ar pasislėpti nuo konflikto su tėvais, nes jie jį pasivys ir dar labiau nubaus. Taip pat negalima ginčytis su tėvais, konfliktuoti, nes jie dar labiau spaus, puls ir naudos jėgą.

Viskas, kas belieka vaikui – tai kentėti ir būti paklusniam. Būtent šis elgesio modelis yra stiprinamas. Vaikas giriamas už paklusnumą ir tokiu būdu išvengia dar didesnės bausmės.

Tuo pačiu metu nuslopinta agresija gali pasireikšti pasyviai – papūstomis lūpomis, skausmo ar kančios demonstravimu. Taip pat tėvai perduos vaikui, kad smurtą mokykloje ar gatvėje irgi reikia nuolankiai kentėti, būti aukščiau viso to, nesipriešinti, neprovokuoti, ir tada tu nesukelsi mums problemų ir būsi geras.

Besąlygiškos meilės trūkumas

Nesant besąlygiškos tėvų meilės, vaikas suvokia, kad pripažinimą ir dėmesį galima užsitarnauti tik būnant naudingu.

Tam reikia būti geru reikšmingo suaugusiojo akyse, tenkinti jo norus, slopinti savo paties norus, paklusti, nesipriešinti, ir tada man bus skiriamas dėmesys ir rūpestis, be kurio aš neišgyvensiu dėl savo jauno amžiaus.

Kitų poreikiai svarbesni už maniškius

Tai auklėjimo modelis, kai vaikas mokomas manyti, kad kitų žmonių poreikiai yra svarbesni, nei jo paties. Jo nuolat prašoma užleisti vietą, atiduoti žaislą, nebūti godžiam, dalytis, dovanoti, netrukdyti kitiems.

Palaipsniui vaikas praranda supratimą apie asmeninę erdvę ir asmeninius daiktus, nes bet kuriuo metu jį gali pastumti, pasiimti jo daiktus, ir tėvai apie tai kalba atvirai.

Taip pat jausmą, kad jis yra nereikšmingas, vaikas gali perimti iš tėvų elgesio, kai jie turi įprotį pataikauti svečiams, atiduoti viską, kas geriausia ir pan. Vaikas suvokia, kad esama žmonių, kurie yra svarbesni ir reikšmingesni už jo tėvus, o mes esame viso labo jų norų tarnai.

Gailesčio jausmas

Aukojimasis dažnai yra stiprinamas gailesčio jausmu. Tėvai pirmiausia nubaudžia vaiką, tada pajaučia stiprią kaltę ir pradeda jo gailėtis.

Tai tampa meilės pakaitalu ir rūpesčio alternatyva. Vaikas supranta, kad jei jis atrodys kenčiantis, narsus kankinys, kiti manys, kad jis yra geras vaikas, kurio reikia gailėti.

Už gailestingumo seka rūpestis. Taip formuojasi aukos požiūris. Aš esu į bėdą patekęs geras žmogus, aš paklusniai kentėsiu, nieko nedarysiu, susitaikysiu su savo likimu, ir tada ateis stiprūs žmonės (aukštesnės jėgos, teisingumas, atlygis, karma), kurie mane išgelbės.

Panagrinėjome tik dažniausiai pasitaikančius aukos kompleksą turinčio vaiko auklėjimo modelius.

Verta paminėti, kad yra variacijų, tolimesnių vystymosi variantų, taip pat kitų veiksnių įtaka. Savarankiškai suvokti aukos kompleksą gali būti labai sunku. Specialistai padės nustatyti individualius modelius, suformavusius aukos poziciją, taip pat sklandžiai nubrėžti kelią į savarankiškumą, vidinę jėgą ir iniciatyvą.

.