Žmonės vienas prie kito prisiriša. Prisiriša taip nepastebimai ir taip stipriai, kad apie tai sužino tik post factum. Kai artimas žmogus ilgai negrįžta namo, mums kyla nerimas ir pyktis. Emocijos tokios stiprios, kad net Jėzus ant kryžiaus šaukė “Tėve, kam tu mane palikai !”
Jei prie jūsų namo dieną iš dienos nakvoja koks nors valkata, o vieną dieną jo nėra- jums kyla susirūpinimas. Kodėl? Todėl, kad jūs nesąmoningai prisirišote prie to, kas pastovu ir matosi kasdien. Tai-dėsnis. Jis netgi nelabai priklauso nuo to, ar mes karštai, ar ne mylime kitą žmogų. Valkatos mes lyg iš viso nemylime, ar ne?
Pirmieji prisirišimo objektai – žmonės, kurie mus slaugo naujagimystėje. Mes atpažįstame juos iš kvapo, balso ir veido. Į antrąją pirmųjų metų pusmetį mes jau keliame skandalą, jei prie mūsų artėja nepažįstami. Mes turime matyti mamytę ar močiutę netoliese, ir tyrinėjame aplinką. Kartais mes grįžtame, prisiglaudžiame prie jų, ir vėl bėgame atgal- į pasaulį.
Stebėdami vaikus, paliekamus vaikų darželiuose, psichologai išskyrė dvi pagrindines reakcijas į palikimą. Vieni vaikai iš karto priešinasi, rėkia, įsikimba į tėvus. Tėvams grįžus, jie puola jiems į glėbį ir graudžiai verkia. Jie tarsi atstato emocinį ryšį per šį apsikabinimą. Taip ir mes elgiamės, sutikę seniai nematytus brangius žmones.
Kiti vaikai reaguoja paslėptu nerimu – tyliai pribėga prie durų, už kurių išnyko tėvai, emocijų nerodo. Tėvams grįžus žiūri “pro juos”, tarsi neatpažįsta, ir tik po kelių dienų lyg nusprendžia jų nebebausti – supyksta ir pravirksta. O dar vėliau leidžiasi apkabinami.
Panašiai reaguojame ir mes, jau suaugę žmonės, kai sutuoktinis mus palieka ilgam ir neperspėjęs. Mūsų bausmė – nusukti nuo jo akis.
Taigi, prisirišimas prie žmogaus ir iš to kylančios dramatiškos emocijos yra natūralios ir lydi mus visą gyvenimą. Ir mes priversti išvystyti apsaugą. Tai yra, tipiškai elgtis, kad užsitikrintumėme, jog artimas žmogus niekur nedings.
Vienoje Vilniaus taksi firmoje yra vairuotojas, kuris nuolat vežioja priekinėje sėdynėje savo žmoną. Aš matau juos jau daug metų. Kiekvieną sykį vairuotojas tarsi atsiprašydamas klausia ”juk jūs irgi turite žmoną, ar ne?” Aš jam atleidžiu. Panašu, kad tai kontrolė. Kas ką kontroliuoja? Tarkime, abu.
Pavyduliaujantis šis žmogus – pasakysite jūs. O kas yra pavyduliavimas? Tai ir yra neleidimas kitam prisirišti prie ko nors, išskyrus mus. Galų gale – tai slapto vaikiško nerimo išraiška. Tik būdami suaugę mes jau galime seksualiai įrėminti šį mūsų vaikišką nerimą. Mes jau ne šiaip fantazuojame “mus paliko mamytė, nes nemyli”.
Mes jau įsivaizduojame kokią nors konkretesnę sceną: kaip mūsų mylimas žmogus flirtuoja, bučiuojasi ar mylisi su kitu. Vaikiškoji mūsų nerimo dalis apie mamytę pasislėpė į gilumą ir apsivilko labiau priderančiais suaugusiems žmonėms rūbais. Ir priemonės susitvarkyti su šiuo nerimu pas mus tobulesnės, nei tiesiog nekalbėti ir nesišypsoti. Mes imame kontroliuoti situaciją.
Pradedant paprasta kinų taisykle: ”Jei grįžęs namo vyras nelepins savo žmonos, ją lepins kas nors kitas”- lepiname. Seksu, dovanomis ir pagalba ūkyje. Pririšant sutuoktinį per vaiką: jis mus suartins. Per finansinę priklausomybę – tu nedirbk, o dirbsiu aš. Per nuolatinį darbą kartu.
Vienas iš būdų, užtikrinančių mūsų saugumą, ir yra dirbti su sutuoktiniu kartu.
Tai nereiškia, jog mes šitaip ir pasakome: “noriu, kad man būtų ramiau”. Tai skambėtų pernelyg savininkiškai. O mes maskuojame savo motyvus. Ir taip gerai, kad netgi jų patys nesuvokiame. Mes kaip nors taip padarome, kad atsiduriame viename darbe. Ir net ir negalvojame apie jokius ten prisirišimus ir jokius ten nerimus. Tarkime, vyras verslininkas priima savo žmoną į savo firmą ir padaro ją kokia nors komercijos direktore. Arba ji ir taip buvo jo sekretore. Arba kaip devyniasdešimtųjų pradžioje: abu su treningais ir su krepšiais iš stoties į Gariūnus. Arba abu dirba savo kavinėje. Ir taip toliau.
Esminis tokio darbo motyvas skamba labai ekonomiškai ir racionaliai: kai moki savo sutuoktiniui atlyginimą, tai moki į savo paties kišenę. Tuo paplitusiu atveju, kai šeimoje yra bendras biudžetas, tai tiesiog puiku. Todėl šeimos biznis atrodo labai gudriai. O posakis apie sutuoktinį, kuris skamba iš geriausio draugo/ės lūpų:” tai ką – gerai: visada matoma/as bus”- lieka tiesiog juoko forma. Tarp kitko. Puse lūpų.
Ir jeigu tai ir psichologiškai, ir finansiškai paranku, tad kodėl visi sutuoktiniai nedirba kartu? Kodėl žmonės intuityviai neperėjo prie šio darbo formos?
Jūs žinote atsakymą: kad nekontroliuotų, kad neatsibostų, kad liktų paslaptimi.
Pažiūrėkime į tai plačiau: kodėl žmonės nevaikšto vienas su kitu susirišę virvute, kaip kokiame nors naujame Takeši Kitano filme “Lėlės”? Ten žmonės taip ir vaikšto susirišę dideliu raudonu kaspinu. Juk tai būtų fizinė emocijų išraiška: mes kartu ir siela ir kūnu. Ar ne tai mes žadame tuokdamiesi bažnyčioje?
Bet ne, žmonės kažkodėl kuria savo individualias erdves. Vyras siekia turėti savo kambarį ar bent garažą, savo draugus, savo hobi, savo darbą. Žmona siekia turėti savo kambarį, savo drauges, savo hobi ir užsiėmimą. Tarsi ignoruodami prisirišimo dėsnį, jie pjauna šaką, ant kurios sėdi? Kur dingsta išsiskyrimo nerimas?
Tikriausiai per dažnai ir per glaudžiai būdami su kitu žmogumi, mes susiduriame su kitokiu nerimu. Ir šis nerimas gali būti išreikštas tokiais kulinariniais terminais, kaip “būti prarytam” ir “būti suvalgytam”.
Šio nerimo šaknys irgi vaikiškos. Prisiminkime, kad mes visi kažkada gimėme. Vadinasi, buvome kito kūno – mamos – dalimi. Ir atsiskyrėme nuo jo, to kūno, ne tik akušerio ir mamos, bet ir mūsų pačių pastangomis. Iš pradžių mes išlindome iš gimdymo takų.
Maždaug pirmais su puse gyvenimo metais mes ėmėme intensyviai priešintis bandymams mus aprengti, apkabinti ir netgi paimti mūsų ranką. Tai- “ožiukai”, kurie reiškia, jog mes siekiame būti laisvi. O koks baisiausias šiame amžiuje mums gąsdinimas? Ne, ne tik kad “mamytė paliks”. Tai – nerimas iš pirmos serijos.
Antrasis gąsdinimas: ”suvalgys”. Mus gąsdina pasakomis apie suvalgymą ir ramina: “nebijok, aš tavęs nesuvalgysiu”. Tai įmanoma todėl, kad pas mus yra ir savo išnykimo baimė – nerimas, susijęs su tuo, kad mes tapsime kažkokio kito objekto dalimi ir prarasime savo individualumą.
Psichologine prasme tai lieka mumyse visam gyvenimui ir pasireiškia tokiais posakiais: “nedusink manęs”, “duok man erdvę kvėpuoti”. Mes išmokstame, kad saugiau turėti kažką savo, kas nesusiję su kitu žmogumi: savo žaislą, savo erdvę, savo paslaptį. Galų gale, savo vidinį pasaulį, kurio niekas iki galo nesužinos. Netgi kunigui ir psichoanalitikui mes atskleidžiame jį iš dalies ir po truputį. O dirbti atskirai – tai vienas iš būdų išlaikyti savo erdvę.
Kitas būdas, užtikrinantis mūsų saugumą – dirbti atskirai nuo sutuoktinio.
Tuomet mes, tiesą sakant, nekalbame apie savo saugumą. Mes tiesiog pagal nerašytą susitarimą įsidarbiname atskirai. Ir kartais pasakome: tai gal tu kur padirbėk? Arba “kaip sekasi surasti darbą?” Apie jokį ten prarijimo nerimą net negalvojame. Nes tai būtų nepasitikėjimo ženklas.
Mes leidžiame kitam kvėpuoti. Ir mokame už tai neužtikrintumu ir negalėjimu kontroliuoti.
Dirbdami vienas nuo kito atskirai mes imame vadovautis ne kontrole, o pasitikėjimu. Mes, kaip tas taksistas, nematome savo antros pusės kiekvieną minutę. Mes tiesiog ja tikime.
Koks privalumas tikėti? Tikėjimas – meilės dalis. O kai mylime, tai saugiau gyvenasi. Jūs nebūtinai turite tuo tikėti. Nemaišykime – ne kai mus myli. O kai mes mylime.
Olegas Lapinas
