Ar pastebėjote, kaip daugelis žmonių be aiškios priežasties slopina savo emocijas? Kodėl sporto salėse dažnai matome, kaip įprastai atrodantys vyrai ir moterys įnirtingai daužo bokso kriaušę arba meta nepakeliamą štangą į grindis su šauksmu, primenančiu King Kongo riksmą?

Europos ir Amerikos šalyse vis populiarėja psichoterapinės grupės, kuriose kiekvienas dalyvis gali išsilieti – rėkti, daužyti pagalves, išlieti pyktį ir susierzinimą, taip ieškodamas bendraminčių paramos. Iš kur kilo ši tendencija?

Dėl sveikatos išsaugojimo mums svarbu teisingai reaguoti į kilusias emocijas. Mandagi šypsena, tylus galvos linktelėjimas ar net nedidelis pritarimas pašnekovo nuomonei tapo įprastu bendravimo būdu tiek darbe, tiek su draugais, tiek namuose. Tačiau, iš žmonių elgsenos nykstant išoriškai parodomam pasipiktinimui, viduje kaupiasi užslėptas pyktis, susierzinimas, nepasitenkinimas ar nusivylimas – ir jie negali per ilgą laiką savaime išgaruoti.

Daugelis didžiuojasi savo gebėjimu atkakliai slopinti neigiamas emocijas ir nesileisti provokacijoms. O po kelių valandų ar dienų – eina į sporto salę, kad išleistų sukauptą įtampą.

„Reikia leisti sau padaryti pertrauką“, – dažnai pataria gydytojai, psichologai ir pedagogai.

Bet ar tikrai naudinga taip pavėluotai išreikšti savo jausmus ir leisti garui išsiveržti?

Neurologijos ir psichoterapijos mokslų daktaras N. Pežeškianas pastebėjo, kad kai kurių pacientų negalėjimas pasveikti gali būti susijęs su jų negebėjimu išreikšti emocijas. Remdamasis ilgamete patirtimi, jis nustatė ryšį tarp ligos ir emocijų slopinimo.

Tai, kaip reaguojame į pašnekovo neigiamas emocijas, tiesiogiai lemia hormonų išsiskyrimą bei centrinės ir periferinės nervų sistemos veiklą.

Jei nuslopiname norą prieštarauti, sustabdyti emocijų protrūkį ar parodyti savo neigiamą požiūrį, aktyvuojame hormonų, skatinančių parasimpatinės nervų sistemos veiklą, išsiskyrimo mechanizmą – nesvarbu, kaip ramiai atrodome iš išorės.

Tikrų emocijų slopinimo pagrindą dažnai sudaro baimė – baimė prarasti darbą, pareigas, įprastą tvarką; baimė atrodyti juokingai ar nemandagiai; baimė nesugebėti apginti savo nuomonės ar interesų. Tokia baimė yra labai individuali problema, kilusi iš vaikystėje įgytų požiūrių, suaugusiųjų sampratų bei elgesio įgūdžių stokos.

Nepaisant to, emocijų slopinimo metu veikiausiai pajusite silpnumą, pykinimą, spaudžiamos krūtinės pojūtį ar net kosulio priepuolį. Laikui bėgant toks atsakas gali sukelti pavojingesnius sutrikimus:

• Širdies problemas: plakimo sulėtėjimą (bragikardiją), polinkį į žemą kraujospūdį (hipotenziją), skausmą bei sunkumo jausmą širdies srityje;
• Kvėpavimo sistemos sutrikimus: dusulį, oro trūkumo jausmą, nepaaiškinamus sauso kosulio priepuolius;
• Virškinimo sistemos sutrikimus: gumbelio pojūtį gerklėje, apetito praradimą, ūžimą skrandyje, raugėjimą, rėmą, pykinimą, viduriavimą ar vidurių užkietėjimą;
• Smegenų veiklos sutrikimus: spaudimą ir skausmą galvoje, nepaaiškinamą silpnumą bei mieguistumą dieną, nemigą naktį, blogą koncentraciją bei atminties praradimą;
• Vestibuliarinio aparato sutrikimus alpimą, galvos svaigimą.

Be to, pasireiškia ir psichikos sutrikimai: apatija, depresija, hipochondrija, panikos priepuoliai, nerealumo jausmas ir kiti nepageidaujami psichikos būklės pokyčiai.

Todėl tiek fizinei, tiek psichinei sveikatai yra itin svarbu teisingai reaguoti į kilusias emocijas. Norėdami tai pasiekti, turime išmokti mandagiai, bet atvirai išsakyti savo požiūrį, net jei jis išreiškia neigiamas emocijas, neįžeisdami pašnekovo.

Kas nutinka, kai sukaupiame emocijas ir leidžiame garui išsiveržti sporto salėje ar klyksmų grupėje? Tokiu atveju mes pasisukame į agresiją – kitą kraštutinį atsaką, kuris yra ne mažiau pavojingas organizmui.

Svarbiausia – toks „iškrovimas“ neišsprendžia pagrindinės problemos: vidinio konflikto, kuris trukdo tinkamai perduoti grįžtamąjį ryšį pašnekovui.

Todėl linkime garus išleisti tik iš puodų ir lygintuvų! Nekaupkite jų savyje!