Priklausomybė arba tarpusavio priklausomybė yra tai, kas žmogų verčia pasilikti santykiuose tiek ilgai, kiek tai apskritai įmanoma. Nežiūrint į tai, kad šiuose santykiuose jis yra nelaimingas ir nesijaučia laisvas.

• Jei pastebite, kad dienos bėgyje pernelyg dažnai galvojate apie tą žmogų;
• Jei svajojate apie tai, kaip jis ateis pas jus, paskambins (įrašykite savo variantą), arba nuolat sukate galvoje su juo susijusias situacijas;
• Jeigu santykių kaipo tokių nėra, o jūs tvirtinate sau ir kitiems, kad tai jūsų žmogus…

…visa tai reiškia, kad jūs pasąmoningai arba, kartais ir sąmoningai, „įsikibote” į šį žmogų.

Kodėl?

Todėl, kad įsikibimas – tai savotiškas būdas išsaugoti santykius su juo.

Troškimas bet kokia kaina išsaugoti santykius susijęs su jūsų santykiais su tėvais vaikystėje. O santykiuose su partneriu jūs pervaidinate savo istoriją, susijusią su jūsų tėvu ar mama.

Ką daryti, pastebėjus polinkį „įsikibti“ į žmogų?

Atsakykite sau į klausimą: „Kodėl aš ir toliau palaikau santykius, nepaisant to, kad jie mane išsekino ir/arba yra man žalingi? Ko aš tikiuosi iš jų gauti ir ką realiai gaunu?”

Atsakymai gali būti maždaug tokie:

• „Su juo nesijaučiu vienišu žmogumi. Kai šalia yra kažkas kitas, jaučiu didesnį pasitikėjimą savimi”;
• „Gaunu iš to žmogaus pagalbos. Jis gali man padėti fiziškai ir (arba) materialiai”;
• „Bendravimas. Galiu pasidalinti su juo tuo, kas vyksta mano gyvenime”;
• „Kampanija. Galiu su juo kur nors nueiti”.

Jei jūsų atsakymuose yra panašių dalykų, reiškia, santykiuose su šiuo žmogumi norite realizuoti tai, ko kol kas negalite padaryti patys savarankiškai.

Pavyzdžiui:

• „Jaučiuosi vienišas”;
• „Negaliu pasirūpinti savimi finansiškai ir (arba) fiziškai“;
• „Negirdžiu savęs (šiuo atveju turima galvoje, kad jums sunku išgirsti save, savo troškimus ir poreikius);
• „Negaliu niekur nueiti, man reikia „palydos“.

.