Pagrindinė tėvų pareiga – išmokyti vaikus savarankiškai priimti sprendimus. Bet kaip dažnai mes stengiamės atžalas paversti savo įsivaizdavimo apie karjerą, profesiją ir sėkmę įkaitais? Kaip išvengti tokios „tėvų agresijos“?
„Aš visą gyvenimą svajojau groti rojaliu, bet neturėjau tokios galimybės“, – penkiametį sūnų įkalbinėja mama, per jėgą velkanti vaiką į muzikos mokyklą.
Mažylis įsispiria ir raukosi: jis dėl mamos užgaidos ką tik turėjo palikti mėgstamą užsiėmimą – piešimą. Pažįstamas vaizdelis, tiesa? Pačiai mamai vaikystėje taip pat nepasisekė: ji svajojo apie muziką, o tėvai jau svajojo apie tai, kaip ji su sniego baltumo suknele suksis Didžiojo teatro scenoje.
Štai dėl to mergaitė 10 metų paeiliui ir kankinosi mokydamasi baleto judesių ir ramindama save mintimis, kad jos vaikai būtinai gros rojaliu. Norite, kad jūsų vaikas būtų laimingas ir dėkingas? Pasistenkite nekartoti savo tėvų klaidų, rašo www.about.com.
Nežinai, ką veikti? Žaisk!
Mažyliui dar nėra net metų, o jūs mintyse nusipiešėte idealistinį vaizdelį: ateina svečiai, o jūsų atžala, apsirėdęs tvarkingu kostiumu, į rankas ima smuiką ir groja L.Bethoveno „Mėnesienos sonatą“. Svečiai sužavėti!
Vaikas dar nežino, kaip atrodo smuikas, o jūs jau įsitikinę, kad jis – būsimasis genijus. Jūsų svajonėse vaikas pasiekia neįsivaizduojamų aukštumų ir stebuklingais pirštų judesiais sužavi visą pasaulį.
Neskubėkite! Iš pradžių įdėmiai stebėkite mažąjį žmogutį. Visai gali būti, kad pirmieji bet kokios muzikos akordai jam sukels nervinius traukulius, o jo klausa ir balsas niekaip nenorės susiderinti tarpusavy. Sakote, kad tinkamai dresuojant ir beždžionę galima išmokyti bet kokio triuko? Galima. Bet ar reikia? Dėl to iš pradžių patiekite mažyliui savotišką patikrinimą.
Vieną dieną užsiimkite tik muzika, kitą – tik piešimu ar lipdymu, trečią – sportu, derindami šiuos užsiėmimus su pasivaikščiojimais. O po kelių dienų patikrinkite, kokius išmoktus dalykus vaikas kartoja su didžiausiu noru. Bet neskubėkite daryti išvadų. Leiskite mažyliui pailsėti ir po poros mėnesių pakartokite eksperimentą, prie jo prijungę dar keletą elementų.
Geriau būtų jei pradėtumėte vaiko pomėgius stebėti nuo maždaug dvejų-trejų metų, kad būtų pakankamai laiko išsiaiškinti ir klaidos tikimybę sumažinti iki minimumo. Tačiau bet koks užsiėmimas, net jei jis mažyliui ir patinka, neturi būti nuobodus ir varginantis, vaikas nesugeba ilgam koncentruoti dėmesio ties kažkuo vienu, jis pavargsta ir pradeda rodyti kaprizus. O tuomet viskas, kas buvo taip rūpestingai kišama į mažylio galvą, gali nueiti šuniui ant uodegos.
Ir dar vienas patarimas: jei matote, kad mažylis savanoriškai pieštuku brauko per popierių, bandydamas pavaizduoti save, katytę ar tiesiog popieriaus lape maišo spalvas – nederėtų labai stengtis priversti jį užsiimti kuo nors kitu. Jums pasisekė, žinote kokią vaiko gebėjimų pusę reikėtų tobulinti. Jis pats jums tai pasakė savo susidomėjimu.
Pagrindinis mylinčių tėvų tikslas – universitetas
Kol vaikas mažas, tėvams dar pavyksta pripažinti, jog vaikui spręsti – piešti ar žaisti futbolą. Bet štai vėliau…
„Dukrele, tu stosi į mediciną. Ten rektorius yra mūsų pažįstamas, o be to, turėti gydytoją namie taip pat būtų visai neblogai. Tau iš biologijos išvedė 10, taip kad sugebėsi!“ – dukrai pareiškia mama.
Ir tokiu tonu, kuriam nelabai drįsi paprieštarauti. Mergaitė išblykšta ir bando išsigelbėti apalpdama, ji beprotiškai bijo kraujo, o dešimtukas iš biologijos – nežmoniško kankinimosi ir mokytojų geranoriškumo rezultatas. Jaunosios merginos svajonėse yra dizaino, audinių ir mados pasaulis. Arba kompiuterių technologijos. Bet jokiu būdu ne mediko diplomas.
O mama jau nebeprisimena, kaip ją, gryną humanitarę, tėvai įgrūdo į tiksliųjų mokslų universitetą, kur ji penkerius metu kovojo su formulėmis ir brėžiniais, ir vien tam, kad gavusi diplomą padėtų jį ant lentynos dulkių rinkti bei prestižinėje įmonėje įsidarbintų sekretore.
Truputį ironizuojame, tačiau panašių situacijų išties būna.
Svarbiausia, kad be moralinės žalos, kurią vaikas patirs bandydamas įgyti nemielą profesiją, visai šeimai gresia nemažos išlaidos. O kaip gi kitaip?
Į universitetą įstojęs vaikas stropiai bandys sudaryti įvaizdį, kad visą laiką skiria mokslui, o per sesijas nemiega naktimis. O po to dekanas praneš jums nemalonią naujieną: jūsų atžala – pirmas kandidatas į išbraukiamus iš studentų sąrašų. Štai čia prasidės ašaros, įkalbinėjimai, kyšiai, pažadai, kad „jis būtinai susiims“. Jis ir susiims. Iki artimiausios sesijos. Vien dėl to, kad mokslai jam neįdomūs.
Eik ten – nežinau kur
Manote, kad jūsų pareiga yra nuo pat sauskelnių amžiaus stumti vaiką ta kryptimi, kuri jums atrodo vienintelė teisinga? Nespręskite už vaiką. Palaukite. Juk jis kažkuo domisi, kažką konstruoja, kažkuo važinėja – dviračiu, riedučiais ar paspirtuku – o galbūt kuria eilėraščius ar pasakojimus. O galbūt jis turi verslininko gyslelę?
Atsisakykite savo nerealizuotų ambicijų, surenkite šeimos susirinkimą arba pasikalbėkite su vaiku apie pomėgius, surinkite visą informaciją apie prieinamas mokslo įstaigas ir sužinokite, kas jūsų atžalą domina labiausiai.
O neišsipildžiusių svajonių realizavimo geriau siekite savo gyvenime. Juk niekas neuždraus ant pačiūžų užlipti, į rankas paimti smuiką, lankyti dainavimo pamokas būnant 45 metų ar vyresniems.
