Atvirai kalbant, prasmės esama tik ilgalaikiuose santykiuose, kai šalia esantis žmogus tampa realiai brangus.
Tu žinai visas jo intonacijas, jauti nuotaiką, žinai visas charakterio paslaptis ir, galų gale, žinai, kaip susitaikyti ir ko iš jo apskritai galima tikėtis. Visos jo silpnybės ir trūkumai sukelia šypseną ir kažkokią šilumą širdyje.
Ir tu gali tam žmogui nuolaidžiai tarstelėti „pavydi isterikė“, „nuleisk garą“, „ką pridirbai šį kartą?”
Tu nustoji stengtis padaryti įspūdį ir tampi savimi, ir žinai, kad jis myli ne tavo įvaizdį, o tave.
Ir nuo to darosi labai lengva. Tu nežaidi. Tu šalia jo gyveni. Ir tau svarbiausia, kad jam nieko nenutiktų.
Nuolatiniai santykiai – tai rimta, jie atsakingi, sunkūs, tačiau to verti, nes turi ateitį. Visa kita neturi prasmės.
