Dažnai girdžiu, kad meilė – tai toks nesavanaudiškas jausmas, kuris visą laiką turi būti mūsų viduje ir tada viskas bus nuostabu, tada imsite traukti visus žmones. Kartais aš tuo netgi tikiu.

Tik ką bendro turi šis nesavanaudiškumas su realiu, žemišku žmogaus gyvenimu ir santykiais tarp žmonių? Paprasčiau tariant, jei lindėsi kalnuose, nuošalioje oloje ir medituosi, tai mylėti tikriausiai gausis visus be jokio vargo. Tačiau santykių su kitais tokie atsiskyrėliai dažniausiai neturi.

O jei nusileisi iš padebesių ant nuodėmingos žemės, meilė pradeda įgauti labai konkrečias formas, tai jau ne abstrakcija. Meilė įgauna mainų formą. Kuo mes įdomūs vienas kitam, kuo galime pasidalinti. Ir tikriausiai vienintelė visiškai nesavanaudiška meilė yra mamos meilė vaikui. Nors netgi tuo galima kartais suabejoti, visokių mamų pasitaiko.

Daugeliui atrodo, kad štai sutiks antrą puselę ir gyvenimas susitvarkys, viskas akimirksniu stos į savo vietas. Iš tikrųjų jokių antrų puselių nebūna, yra viso labo žmonės, su kuriais mainai įmanomi arba neįmanomi. O žmogaus meilė, lygiai kaip ir seksualumas, priklauso tik jam pačiam ir jis pats renkasi, į ką tai nukreipti. Net jeigu jausmai šiuo konkrečiu momentu pernelyg stiprūs, jie vis tiek priklauso tam, kuris juos jaučia. Ir tais jausmais galima dalintis, suradus žmonių, kuriems jie pasirodys reikalingi ir svarbūs.

Gyvenimą ir santykius sudaro pastovūs mainai. Mainomasi energija, pinigais, veiksmais, informacija, emocijomis. Kai tik apsikeitimas visais šiais dalykais pažeidžiamas, santykiai pradeda vėsti.

Pažeisti mainus nesudėtinga, kur kas sunkiau juos palaikyti. Mainai pažeidžiami tada, kai žmogus prastai susigaudo savo poreikiuose, nes tam, kad galėtum imti ir duoti, nepakanka gerai orientuotis aplinkoje. Reikia suprasti, iš ko galiu paimti tai, ko man reikia ir kam galiu atiduoti tai, ko turiu pernelyg daug.

Mainai praturtina žmones, užpildo juos resursais, suteikia naujos patirties. Mainai sutrinka, kai saugumo ir įprasto gyvenimo būdo poreikį sutrikdo naujai gauta patirtis. Kai į klausimą „Ką tau padovanoti?”, žmogus atsako: „Man nieko nereikia”, o paskui iš įpročio įsižeidžia, kad negavo jokių dovanų. Tokioje situacijoje mainai neįmanomi, santykiai komplikuojasi. Partneris nustoja dalyvauti santykiuose, jis nedemonstruoja savo poreikių ir norų.

Mainai turi savo dėsnius.

Nuo mažesnio link didesnio. Nuo paprastų mainų link sudėtingų. Nuo apsikeitimo žvilgsniais, šypsenomis, trumpo pasisveikinimo prasideda pažintis, o toliau palaipsniui mainai sudėtingėja ir, jeigu tai įmanoma, pasiekia gilaus intymumo lygį, kurio mes visi pasąmoningai siekiame.

Bet jeigu į intymaus artumo (ne tik seksualaus) lygį pereisime pernelyg greitai, darosi neįmanoma išgyventi visos šio artumo teikiamos jausmų gelmės. Pavyzdžiui, jeigu jau per pirmą pasimatymą papasakosite, kad jus žiauriai mušė vaikystėje, vildamiesi, kad jūsų pagailės, jūs pažeisite tą greitį, kuriuo vyksta mainai. Ir santykiai gali toliau nesitęsti. Tas pats su seksualiniais kontaktais, vos susipažinus. Labai dažnai pabudę ryte abu partneriai aptinka lovoje greta savęs visiškai svetimą žmogų. Užplūsta ištisa gama jausmų, kuriuos labai sunku pergyventi – gėda, baimė, siaubas, pasibjaurėjimas ir visa kita.

Mainai turi būti abipusiai ir daugmaž lygiaverčiai. Jūs galite duoti šiek tiek mažiau ar daugiau, bet jei visą laiką duodate, o mainais nieko negaunate, anksčiau ar vėliau jūsų valtis apsivers. Jeigu visą laiką tik imate – vėlgi problema, kadangi tokiuose santykiuose netobulėjate, nieko neišmokstate. Nustojate jausti partnerio ribas. Pradingsta galimybė balansuoti ir jus anksčiau ar vėliau paskandins užplūdusios emocijos.

„Dvipusio eismo” mainai nereiškia, kad dalinatės vienais ir tais pačiais dalykais. Tarkime, pinigus per pusę. Vyras gali uždirbti pinigus, o moteris duoti jam reikalingas emocijas, užpildyti namus jaukumu ir t.t.

Jei paimsime kaip pavyzdį šeimą, joje egzistuoja daugybė vaidmenų, kuriuos pasiskirsto tarpusavyje vyras ir žmona. Lėšos pragyvenimui, vaikų priežiūra, buities darbai ir t.t. Ir jeigu vaidmenys pasidalinami ne daugmaž lygiomis proporcijomis, šeimos sistemos darbas pradeda strigti.

Atiduoti reikia perteklių, o ne paskutinius trupinius. Atiduoti tai, kas jums lengvai einasi. Jeigu mėgstate pramogas, prisiimkite atsakomybę už šeimos pramogas. Jei mėgstate gaminti – už virtuvę. Ir t.t. O jeigu įklimpote į skolas, kad nupirktumėte mylimai moteriai automobilį, kiek praeis laiko, kad pradėtumėte gailėtis ir imtumėte mylimajai priekaištauti ir reikšti pretenzijas?

Atiduoti tai, ko jums nedavė vaikystėje, kad gautumėte tą patį mainais – tai ne brandūs mainai. Daug žmonių rūpinasi partneriu slapčia vildamiesi, kad tasai apgaubs rūpesčiu jį patį. Problema tik ta, kad partneris, kaip taisyklė, iš pat pradžių neturėjo polinkio rūpintis ir vargu ar įgys jį ateityje.

Duoti ir imti nuoširdžiai. Jei priėmėte iš artimo žmogaus brangią dovaną, tačiau dovana jums visiškai netinka, tai ir duoti greičiausiai noras nekils. O žmogus galvos, koks jis šaunuolis ir lauks iš jūsų atgalinio dėmesio.

Nelaukti to, ko duoti negali. Ir nebrukti per prievartą to, ko žmogui nereikia. Jei reikalaujate, kad vyras atneštų į namus daugiau pinigų, o vyras – ne verslininkas ir ne karjeristas, jūs paprasčiausiai tuščiai švaistote energiją. Jei palaikote namuose idealią švarą, o vyras įpratęs gyventi tarp išmėtytų daiktų, jūsų pastangų jis nebus pajėgus įvertinti.

Dėl to renkatės, kad išlaikytumėte balansą, visada patys.

Pasidžiaugti kuklia puokšte per pirmąjį pasimatymą, ar pasipiktinti, kad jis nenusivedė jūsų į patį prašmatniausią restoraną. Atiduoti tai, ko daug turite ir žinoti, kad nenutiks nieko baisaus, jei kažką mainais gausite vėliau, ne iš karto. Arba atiduoti paskutinį, o paskui ilgai pykti, kad to paskutinio jam ar jai visai nereikėjo. Ar kad nieko negavote mainais. Jeigu jums nepatinka, ką duoda, galite apie tai pasakyti ir paprašyti ko kito. Jeigu partneris akivaizdžiai kažko neturi, galite gauti iš jo ką nors kita. O galite ir toliau laužtis į neužrakintas duris, kadangi taip paprasčiau, taip esate pratę.

Realiame gyvenime niekada nebūna idealių mainų, apsikeitimo balansas pažeidinėjamas pastoviai. Mes visada kažko duodame mažiau, o kažko – daugiau. Ir vis dėl to chroniškas mainų dėsnio pažeidinėjimas, kai neįmanoma atkurti balanso, veda į santykių žlugimą, partnerių praradimą, ligas, konfliktus ir kitas chroniškas problemas.

Atkurti pažeistą pusiausvyrą galima tik tada, kai tarp partnerių įmanomas dialogas, kai jiedu gali kalbėtis vienas su kitu apie tai, kas jiems nepatinka ir ką norėtų pakeisti. Dėl to būkite dėmesingi ir savo ir partnerių atžvilgiu, stenkitės laiku pastebėti pažeidimus mainų srityje ir juos laiku ištaisyti.

.