Tikrai artimuose santykiuose prisirišti vienas prie kito gali tik tie žmonės, kurie yra vienas kitam nereikalingi.
Iš pirmo žvilgsnio sunku pritarti tokiam paradoksui. Bet jei šiek tiek įsigilinsime į žodžius ir įžvelgsime už jų slypinčią prasmę, teiginys neatrodys toks ginčytinas.
Prisirišimas – tai artumo jausmas, trauka prie žmogaus, jo pagrindą sudaro simpatija, atsidavimas ir meilė.
Reikalingas žmogus, be kurio sunku, neįmanoma išsiversti. Jis jums būtinas.
Mes galime apsieiti be žmogaus, kuris tenkina mūsų poreikius, užtikrina mūsų saugumą, kuriam suteikėme teisę spręsti, ko mes verti ir kiek reikšmingi. O prisirišimas atsiranda gera valia, ne iš reikalo.
Bet jeigu žmogui mūsų nereikia, jis gali bet kuriuo momentu išeiti.
Ir tai kelia mums didelį nerimą, norisi pritvirtinti jį prie savęs kažkuo konkretesniu už efemerišką prisirišimo jausmą, kuris gali bet kuriuo momentu išgaruoti.
Tada žmona stengiasi būti labai patraukli, kad vyras didžiuotųsi jos grožiu, ji taip stipriai juo rūpinasi, kad jis galiausiai taptų visiškai bejėgiu buityje ir nesugebėtų be jos pagalbos susirasti kojinių ar išsilyginti marškinių. Vyras, savo ruožtu, siūlo žmonai mesti darbą, kadangi jis daug uždirba ir gali ją aprūpinti. Šitaip abu tampa išties vienas kitam būtini.
Šios neregimos priklausomybės gijos, kuriomis žmogus sąmoningai ar nesąmoningai pririšo prie savęs partnerį, padaro santykius realiai patikimais. Kaip sakoma: „Kol mirtis mūsų neišskirs”.
Priklausomybė lašas po lašo žudo juose visa, kas gyva – meilę, aistrą, susidomėjimą vienas kitu. Taip, baimė prarasti sumažėja, o tuo pat metu užgęsta ir visi kiti jausmai.
Artimas ir dar visai neseniai įdomus, daugiabriaunis žmogus pavirsta funkcija – suprantama, aiškia, prognozuojama ir lėkšta.
Ir pora, kurią tvirtai tarpusavyje sieja tūkstančiai svarbių priežasčių, išskyrus tikrą susidomėjimą vienas kitu, gyvena savo nuobodžiame, nykiame pasaulėlyje kentėdami, tačiau drąsindamiesi iliuzija, kad partneris niekur nesidės, juk abu taip reikalingi vienas kitam.
