Visi mes kilę iš vaikystės. Vaikystėje įsisaviname bendrą supratimą apie žmones, bendravimą su jais ir gyvenimą apskritai. Šeima – tai vyro ir moters santykių pavyzdys, ir puiku, jei šis pavyzdys yra kupinas meilės, rūpesčio ir tarpusavio supratimo.
Neįmanoma nuvertinti tėvų vaidmens šeimoje: mama atsakinga už emocinę atmosferą namuose, o tėtis sukuria vaikams autoriteto, atsakomybės ir sprendimų priėmimo modelį.
Kartą renginyje pamačiau savo draugės dukters išrinktąjį ir labai nustebau, nes jis buvo kaip du vandens lašai panašus į pačios draugės vyrą, nuotakos tėvą. Mes su drauge pajuokavome šia tema – žiūrėk, kas čia kam sūnus, paskui susimąstėme, kas verčia mus, moteris, rinktis į mūsų pačių tėčius panašius vyriškius.
Tėvo figūra neretai būna prieštaringa – kažkam jis yra „tėtis-tėveliukas“, o kažkam „tėtušis“ – galvos skausmo ir problemų šaltinis. Tačiau nepaisant to, moteris vis tiek pasąmoningai ieško ir renkasi sau partnerį, kuris jai primena tėvą. Jis gali būti panašus į jį išvaizda arba charakterio savybėmis. Tokį partnerį pasąmonė suvokia kaip pažįstamą objektą, o jeigu objektas pažįstamas, tai daugiau ar mažiau aišku, kaip su juo elgtis ir ko iš jo galima tikėtis.
Psichologijoje toks reiškinys vadinamas perkėlimu – tai nesąmoningas anksčiau patirtų (ypač vaikystėje) jausmų ir santykių, kurie buvo rodomi vienam asmeniui, perkėlimas visiškai kitam asmeniui.
Dėl tokio perkėlimo gali užgimti santykiai, kuriuose moteris nuolat bandys kažką įrodyti savo partneriui: tai, ko ji kitados neįrodė savo tėvui – savo savarankiškumą, nepriklausomybę, drąsą ir ryžtą. Savo partnerio sąskaita ji mėgins patenkinti savo pripažinimo poreikį. Visa tai liudys, kad ji vis dar yra vidinio konflikto su tėvu būsenoje ir tą konfliktą sprendžia per savo partnerį. Tokie santykiai gali būti ilgalaikiai tik tuo atveju, jei partneris moterį palaikys, bet nekonkuruos.
Moteris, esanti vidiniame konflikte su tėvu, ieškos sau partnerio, kuris galėtų patenkinti tuo jos poreikius, kurių nepatenkino tėvas: priėmimo ir palaikymo, dėmesio, pritarimo, rūpesčio ir meilės poreikius. Ir jei partneris bus pasirengęs jai tai duoti, tokie santykiai bus harmoningi.
O kas atsitiks, jei moteris pasąmoningai ieškos šalto ir atsiribojusio partnerio, tokio, koks buvo jos tėvas, ir nuolat skųsis gyvenimu, kad „visi vyrai vienodi“? Tik iš tikrųjų ne vyrai vienodi, vienodas yra jos pasąmoningas vyrų pasirinkimas, diktuojamas vaikystės santykių su tėvu modelio.
Viena pažįstama, pavadinkime ją Marija, nuolat nusivilia santykiais su vyrais, kenčia nuo vienatvės, emocinės tuštumos ir nesupranta savo žingsnių bei veiksmų, visiškai pasineria į darbą ir tik išoriškai atrodo sėkminga ir nepriklausoma. O jos viduje gyvena maža, apleista mergaitė, netekusi stipraus tėvo palaikymo, kuri vis dar ieško dėmesio ir pripažinimo.
Renkantis partnerį, svarbu pastebėti savo perkėlimus ir projekcijas, sustiprinti savyje suaugusiojo poziciją ir vyriškyje matyti asmenybę, o ne jam priskirtą įvaizdį.
