Neretai santykiuose pajuntame, kad kažkas juose ne taip, kažkas negerai. Tačiau nieko apie tai nekalbame, tylime. Tartum laukdami, kad situacija išsispręs kažkaip savaime.
Nieko panašaus. Neišsispręs.
Akivaizdu, kodėl tylime. Nes baisu prisiliesti prie to „kažkas negerai”. O ką, jei staiga paaiškės, jog mes nesvarbūs. Arba mūsų daugiau nebemyli. Arba… (galite įrašyti bet kokią savo fantaziją). Kas kam baisiausia, trumpai tariant.
Todėl – bac!- įbedame galvą į smėlį kaip stručiai, ir tylime. O situacija juk plėtojasi, vis labiau komplikuojasi. Ir taip – iki momento, kai nebespręsti jau nesigauna, kartais tas momentas ateina po kelių mėnesių ar netgi po kelerių metų. Dažniausiai viskas baigiasi daužomais indais ir skraidančiais puodais. O kai puodas jau atskrenda, šiuo momentu (pasibaisėjus tuo, ką pridirbome) svarbu suvokti, kad viskas prasidėjo ne dabar. Viskas prasidėjo tada, kai pirmą kartą nutylėjai.
Galbūt tada viskas būtų ir išsisprendę, tą patį pirmą kartą. Baisu? Taip. Skausminga? Taip. Tačiau būtumėte sutaupę daug laiko. Daug laiko savo vieninteliame ir nepakartojamame gyvenime. O gal ir atvirkščiai. Nes tampame artimesni tada, kai kalbame vienas su kitu apie savo jausmus, įskaitant baimes ir pyktį.
Ir teisingai išreikšti pyktį ar baimę, kai jie pirmą kartą pasirodė horizonte, yra daug lengviau nei tada, kai jie kaupėsi ištisus šešis mėnesius ar metus.
Norėtųsi paminėti dar vieną svarbų dalyką apie destruktyvų tylėjimą. Kalba eina ne vien apie santykius. Lygiai taip pat viskas aplink sugriūva, kai norite kažką pasakyti – ir nesakote. Globaline prasme. Kažko nesukūrėte, o norėjote. Neparašėte straipsnio ar eilėraščio. Nenutapėte paveikslo. Nebrūkštelėjote komentaro.
O tas paveikslas, straipsnis, komentaras – jie buvo labai reikalingi kažkam išoriniame pasaulyje. Tasai kažkas būtų perskaitęs ar pamatęs – ir kas nors jo gyvenime būtų susiklostę kitaip. Galbūt tai būtų nedidelis pokytis, o gal ir labai reikšmingas.
Dažnai tai sau primenu, kai mėginu nutylėti…
