Prisipažinkime sau atvirai – santykiai – tai ne šiaip atsitiktinumas, o gana sudėtingas procesas. Tiesiog plaukdami pasroviui, mes vargu ar kur nors nuplauksime. Žinoma, jei kalba eina apie gerą rezultatą.
Dėl to akivaizdu, kad kuriant porą, esama savų paslapčių ir niuansų. Atsitiktinumų ten nebūna. Nors ir labai norėtųsi tuo tikėti.
Tai štai, yra dvi taisyklės, kurių labai svarbu laikytis, jei norite pasiekti harmoniją. Ir tai galioja abiem lytims.
Stengtis visu 100 proc.
Daugeliui žmonių sunku priimti šį faktą. Kiekvienas iš mūsų baisiai bijo padaryti daugiau, nei jo partneris. Atseit, pirmiausia palauksiu, kol padarys jis, o paskui jau ir aš kažko imsiuosi. Štai taip du žmonės sėdi, žiūri vienas į kitą ir nieko nedaro. Jie ne gyvena, jie paprasčiausiai egzistuoja.
Tačiau tokia strategija neveikia ir veikti negali. Būtina vyti į šalį savo nesveiką išdidumą, stereotipus ir kitus panašius dalykus, būtina pradėti daryti viską, ką galite geriausia. Be nereikalingų apmąstymų. Nieko neprašant mainais.
Žinoma, jūs rizikuojate suklysti, galite apsigauti, galite patirti išdavystę. Bet jeigu visko taip bijote, tai kam jums apskritai santykiai?
Ką jūs tokiu atveju apskritai laikote meile, jeigu nenorite nieko daryti patys jos labui, o esate pajėgūs tik reaguoti į kitų veiksmus. Ir dar ne šiaip reaguoti, o reaguoti tik į tai, kas buvo jums naudinga. Tik į tai, ką manėte esant reikalinga.
Darykite tai, ką galite, o toliau – kaip bus, taip bus. Geriau nusivilti tuo, ką padarėte, negu paskui gailėtis dėl to, ko nepadarėte.
Suteikti laisvę
Daugeliui žmonių santykiai asocijuojasi su apribojimais. Partneriai stengiasi uždaryti vienas kitą į narvus. Pavyzdžiui, o kas, jei jis nuspręs būti man neištikimas? Ne, tegul sėdi uždarytas namuose ir laukia manęs.
Labai dažnas, netgi pernelyg, atvejis, tačiau taip niekada nesusikursite laimės.
Visas santykių malonumas – daryti tai, ką norisi daryti. Kilo noras šiandien padovanoti jai gėlių? Einu ir perku gėles. Baisiai norisi ja pasirūpinti? Tuo ir užsiimu. Ir dar turiu galvoje, kad bet kada galiu nueiti ten, kur man pačiam norisi. Susitikti su bičiuliais, pažvejoti ar dar ką nors nuveikti. Ir niekas manęs nestabdys ir neribos.
O paskui ramia sąžine sugrįšiu namo. Juk manęs namie nelaiko pririšto ant grandinės, neuždarė į narvą, o suteikė pasirinkimo laisvę. Ir aš pasirinkau sugrįžti.
Šie du punktai suformuoja santykiuose labai daug dalykų. Tai ne šiaip abstraktūs ir skambūs žodžiai apie meilę, o pagarba, pasitikėjimas, supratimas, nuoširdumas. Būtent tuo ir grindžiamos ilgos ir tvirtos sąjungos.
O jūs ir toliau galite pasipūtę laukti, kol partneris pirmasis žengs žingsnį link jūsų, galite skaičiuoti kalkuliatoriumi surinktus taškus – štai tiek daviau, štai tiek – gavau, penki-trys mano naudai. Galite mėginti prirakinti jį prie grandinės, tik kokia iš viso to laimė?
Tai paprasčiausias, banalus nepasitikėjimas savimi, nesveika baimė būti atstumtam. Jūs taip nepasitikite savimi, kad bijote žingsnį žengti, bijote paleisti. Pakliuvęs jums į rankas žmogus tampa jūsų įkaitu ir belaisviu.
Pagalvokite, ar išties verta tai daryti?
