Mes galime kasdien ir sunkiai darbuotis ties savo tobulėjimu. Išmokti aiškiai išreikšti savo norus ir ketinimus kitam žmogui. Tapti sąmoningais ir supratingais. Žinančiais savo ribas ir atsakingais už save. Visa tai yra mūsų asmeninės atsakomybės sritis gyvenime.
Ir tarpusavio santykiuose tai, deja, tik penkiasdešimt procentų. Koks bebūtų protingas ir sąmoningas vienas partneris, tačiau jis negali atsakyti už viską. Tik už savo pusę. Ir kartais tai apmaudu.
Bet kas gi prasideda toliau? Toliau prasideda kito žmogaus atsakomybės sritis. Ir jis gali daryti čia viską, ką nori. Tikrai. Viską, ką nori. Jis gali pakilti iki dangaus ir pulti žemyn. Jis gali kažkur užstrigti ir ten ilgai užsibūti. Jis gali pažadėti kažką nuveikti ir tyliai sabotuoti bet kokius pokyčius. Jis gali nueiti savuoju, kitokiu nei mūsų, keliu. Čia jis gali viską.
Kas tuomet belieka mums? Mums lieka viltis. Tik viltis, kad mes sutapsime. Ir būti pasiruošus tam, kad nesutapsime. Pasiruošus priimti tai, kad mes negalime būti kartu. Ir džiaugsmas dėl to, kad vis dėl to galime. Ir didelė drąsa visa tai pradėti.
Todėl kad mylėti būna malonu arba skausminga, džiugu arba baugu, bet mes turime poreikį mylėti. Antraip vardan ko visa tai aplinkui?
