Apie giminių naudą ir žalą

Ar giminės mums padeda, ar trukdo gyventi? Vieni žmonės su jais bučiuojasi, o už nugaros apkalba. Kiti aktyviai prieš juos kovoja dėl turto, o treti juos labai mėgsta. Neblėstantis Lietuvos televizijos hitas ”Giminės” buvo būtent apie tai.

Giminės – žmonės, kažkuo mums artimi. Tas “kažkuo” yra bendras kraujas, šiais laikais vadinamas genotipu. Taip pat tai geriau už kitus pažįstami ir dažniausiai mus supantys vaikystėje žmonės. Kai kada teta yra mielesnė už motiną. Kai kada dėdė yra įdomesnis už tėvą. O pusbroliai ir pusseserės gali atstoti mums brolius ir seseris.

Taigi, pagrindinė giminių savybė yra ta, kad jie yra mums artimesni už kitus žmones. Tačiau artimumas nereiškia vien meilės ir supratimo. Kaip žinia, artimi ryšiai neišvengiamai yra ambivalentiški. Tai reiškia, kad šalia meilės mes jaučiame artimam žmogui ir neapykantą. O šalia prieraišumo – priešiškumą. Tik ši kita pusė iki tam tikro laiko slypi.

Todėl visai nenuostabu, kad pagyvenus kurį laiką su jumis jūsų dukra staiga ima jūsų nemėgti, tačiau labai žavisi savo močiute ar teta, kuri vasarai pasiima ją pas save. Ir nieko neturėtų stebinti, kad jums kartais maloniau atvirai pasišnekėti su pusbroliu, nei su savo seserimi.

Giminės gali trukdyti. Jie gali tapti griežtais jūsų pomėgių, skonio ir gyvenimo būdo vertintojais. Tai jie kuria tokias neginčijamas sentencijas, kaip “jai tai seniai laikas tekėti, tačiau jūs gi žinote jos nesvietiškas pretenzijas”. Arba “mes nuo pat pradžios sakėme, kad jie ne pora”. Giminės ima gelbėti mus, kai mes neprašome, nuo pavojų, kuriuos patys įsivaizduoja. Jie kritiškai apžvelgia mūsų butą, rūbus, mašiną ir iškelia verdiktą: ne tai. Galėjo būti geriau. Na, žinoma, neblogai. Bet ne tai.

Jūs net ir neįsivaizduojate, kiek porų susituokė vien todėl, kad to norėjo giminės. Žinoma, jie nevedė už rankyčių prie altoriaus, tačiau duodavo aiškiai suprasti: mes nepaliksime jūsų ramybėje, jei jūs ir toliau nevedę tiesiog miegosite kartu.

Jūs net ir nesuskaičiuosite, kiek šeimyninių santykių buvo apnuodyti giminių nepritarimo: ji – ne mūsiškė. Jis – ne mūsiškis. Ir kas suskaičiuos tas nematomas ašaras, kuriuos lieja jauna mergina ar jaunas vaikinas, kai prisimena užuominas ir žvilgsnius, rodančius mylimo žmogaus giminių pasmerkimą.

Giminė – nejaučiama ir nematoma iki tam tikro laiko jėga. Gyvenanti pakankamai toli nuo mūsų, ji gali tapti idilišku mūsų meilės objektu. Ją galima mylėti iš atstumo. Visa savo galia ji pasireiškia tam tikrais egzistenciniais momentais. Iš jų svarbiausias yra laidotuvės ir turto dalybos.

Kai miršta patriarchas, giminė iš kažkur susirenka ir iš pradžių tiesiog pritariamai tyli. Gedi. Prisimena gerus laikus. Taiso vainikus prie karsto. Stovi prie kapo. Valgo gedulingą vakarienę. Praėjus kiek laiko ji pareiškia savo teises į žemę, pinigus, namą ir netgi asmeninius velionio daiktus. Tuomet nevengiama prisiminti savo nuopelnų, senų skriaudų ir dabartinių teisių. Paprasčiausia forma: ”jei ne jūs, jis nebūtų miręs”- yra sunkiai paneigiamas teiginys, jei jūs karšinote tėvelį.

Visai neblogai veikia priminimas: ”aš tau buvau kaip mama, kai tu sirgai”. Arba “mes visuomet tavimi rūpinomės”. Po santykių su giminėmis, prašančiais savo dalies turto, lieka nemalonus prieskonis. Kartu tai labai geras vaistas, padedantis sugrįžti į realybę.

Pamenu, kažkada mane labai nustebino senas rusų istoriko Kliučevskio kūrinys “Rusų valstybės istorija”. Storo šio veikalo kiekviename puslapyje aš skaitydavau apie mūsų regiono – Lenkijos, Lietuvos ir Rusijos sandūros – istoriją. Čia nuo neatmenamų laikų lietuvių, rusų , lenkų kūnigaiščiai reguliariai žudydavo savo dėdes, tetas, seseris, brolius ir pusbrolius dėl turto ir žemės.

Žudydavo kas dešimt- penkiolika metų- aš neperdedu, nes Kliučevskis tiesiog pedantiškai užrašydavo, kas ir kada vykdavo. Jis rėmėsi senais metraščiais. Jei koks nors marsietis susipažintų su mūsų istorija, jis galėtų tik užjausti mus. Ir gal būt pasiūlyti mums dešimt dievo įsakymų. Be didelės vilties, kad mes jų laikysimės. Nes giminėje kieno nors didesnis turtas ir sėkmė nuolat tapdavo raudonu skuduru buliui – giminaičiams.

Tačiau laikas grįžti į šviesiąją giminystės pusę. Aš neperdedu sakydamas, kad didesnė dalis Žemės gyventojų tiesiog neišgyventų be giminių. Žinoma, ne mūsų krašte, ne Europoje ir ne Amerikoje. Azija – tankiausia apgyvendinta žemės dalis – labiausiai palaiko giminystės kultą. Tu gali neturėti nei būsto, nei pinigų, tačiau giminės tave priglaus. Jie tave pamaitins. Jie netgi gali finansuoti tavo vestuves. Jie gali pasiimti auklėti tavo vaikus.

Pasenęs tu darysi tą patį kitiems savo giminaičiams. Tai – jėga. Todėl baltaodis turistas, atsidūręs egzotiško krašto kaimelyje, jaučiasi vienas. Jį supa ne šiaip smalsi ir prašanti išmaldos minia. Ji supa jėga – giminės. Šie žmonės, atrodo, neturintys nei savo automobilio, nei banko kortelės, nei mobilaus telefono, yra pranašesni už jį. Jie naudojasi savotišku jėgos lauku. Taip jausdavotės jūs vaikystėje, kai būdavote savo kiemo teritorijoje. Kiemas saugodavo jus. Giminė “atsilikusiose“ šalyse taip saugo savo narius.

Šios jėgos pasigenda pasiturintys Vakarų vidurinės klasės atstovai. Jie jaučiasi nesaugiai, vieniši, apsupti priešų dideliuose miestuose. Jie skuba įlipti į savo mašinas ir nuvažiuoti į savo atskirus apartamentus. Jie nepažįsta savo kaimynų. Jų pinigai ir technika prailgina jų gyvenimą, bet daro jį nesaugų. Nes bendruomenė – jėga, kuri tave saugo – yra kitoje pusėje. Ji jungia juodaodžių geto ir gatvės gaujų narius. O vidurinė klasė tokios vienatvės neturi. Psichoterapija, klubai, televizorių viktorinos, serialai ir net internetas – silpnas vaistas, bet vis dėlto – vienijantis dalykas…

Žmonėms reikalinga žmonių bendruomenė, kuri juos palaiko.

Galbūt tai lėmė rusų filmo “Brolis“ sėkmę? “Aš žinau, kad tu mane išdavei. Bet juk tu – mano brolis…”

Žinoma, kinas yra kinas. O štai ne kinas. Kauno zoologijos sode tą dieną daugiausia žmonių galima buvo pamatyti prie beždžionių narvo. Čia pavianų šeimoje neseniai gimė kelios beždžioniukės. Viduryje narvo sėdinčiai patelei patinas kruopščiai valė blusas nuo nugaros. Didžiausias patinas tupėjo ant pakylos ir stebėjo, kad niekas nesiartintų prie jo saugomos teritorijos. Paauglės beždžionės stumdėsi prie virvės.

Pati mažiausia beždžioniukė lakstė po visą narvą. Kartais ji užlipdavo ant nugaros savo tetai. Kartais įsitaisydavo ant pakaušio dėdei. Kartais įsikibdavo į tėvelio šoną. Kartais pribėgdavo prie mamos pilvo pavalgyti. Atrodė, kad visas pilnas giminaičių narvas jai – dideli namai. Sykį mama nusprendė palaipioti, ir beždžioniukas nespėjo paskui ją. Tuomet ji drąsiai įsikibo kažkokiai giminaitei į pilvą. Ta puolė virve į viršų. Beždžioniukė tvirtai laikėsi. Jos smalsios apvalios akys žiūrėjo žemyn. Matėsi, kad jai saugu.

O žmonės tiesiog žiūrėjo į juos ir šypsojosi. Ir ko jie šypsojosi?

Originalas



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *