Taip jau nepraktiškai mes visi sutverti. Mums svarbu skambėti išdidžiai. Nenorime būti smiltelėmis – nors apsiverk. Iš čia kyla viena iš labiausiai mums būdingų problemų – gyvenimo prasmės problema. Kodėl mes gyvename, vardan ko…

Bėda ta, kad rasti atsakymą į šį klausimą labai sunku. Dėl vienos paprastos priežasties. Kad ir ką bebūtume sugalvoję kaip prasmę, visada galima ją sumenkinti vienu vieninteliu klausimu – o kam?

• Žmogus turi save tobulinti. O kam?
• Žmogus turi gausinti gėrį pasaulyje. O kam?
• Žmogus turi gyventi vardan vaikų. O kam?
• Žmogus turi tarnauti Tėvynei. O kam?
• Žmogus turi gyventi teisingai ir dorai. O kam?

Tiesiog bėda, kai susimąstai…

Tačiau ačiū mūsų pasąmonei. Ji surado išeitį. Pamenate, kaip matematikoje? Norint sukurti griežtą įrodymų sistemą, reikia aksiomų. Tam tikrų teiginių, kurie yra savaime suprantami ir nereikalauja įrodymų.

Štai mūsų pasąmonė ir suorganizuoja mums tokias aksiomas, ant kurių toliau statoma mūsų prasmių sistema. Atsiranda tam tikrų sričių, kuriose klausimas „O kam?“ netaikomas.

Kiekvienas turi savo individualias sritis. Kažkam svarbi saviugda. Ir tada klausimas „Kodėl reikia užsiimti saviugda?“ atrodo beprasmis (Ką jūs? Kaip jūs galite to nesuprasti!). Kažkam svarbu būti geru ir tarnauti žmonėms. Kažkam svarbus mokslas. Kažkam – Dievas. Kažkam – Tėvynė.

Aukščiausias meistriškumas, kai tokia apsaugota sritimi tampa pats gyvenimas. O kam gyventi? – šiuo atveju šis klausimas atrodo absurdiškas.

Tokios aksiomos suteikia žmogui atramos tašką savęs vertinimui ir gyvenimo prasmės jausmui.

Jei žmogus skundžiasi, kad negali rasti prasmės, beprasmiška bandyti jam padėti jos ieškoti.

Jei nėra prasmės, tai reiškia, kad yra pažeistas šis apsauginis mechanizmas, kuris gina tam tikrą žmogaus gyvenimo sritį nuo klausimo „o kam?“ smūgio.

Todėl žmogus nieko nesuvokia kaip prasmės. Ir dėl to, šiuo atveju reikia pradėti nuo pamatų – būtina išsiaiškinti, kur dingo šis psichologinis mechanizmas…

.