Santykiai su kitais žmonėmis yra labai svarbūs. Tačiau svarbumas svarbumu, o sveiko proto kol kas dar niekas nepanaikino.
O juk kartais mus taip „užmotyvuoja” toji svarba, kad visiškai numojame ranka ar apskritai pamirštame sveiką protą.
Juk kaip kartais nutinka?
Kažką sau labai svarbaus mes užipildome superreikšmingumu. Ir visiškai pamirštame apie kainą, kurią tenka užmokėti už tą labai svarbų sau dalyką.
Štai, pavyzdžiui, egzistuoja tokia gana paplitusi idėja, kad susituokti reikia iki tam tikro amžiaus. Nes jau visi pažįstami klausinėja, kodėl tu dar be šeimos, kada vesi/ištekėsi, kada vaikų susilauksi ir t.t.
Trumpiau tariant, žmonės pradeda įnirtingai kaišioti nosis į tavo gyvenimą. Ten, kur jų niekas nekvietė ir nelaukia.
Ir sprendimas neretai priimamas pagal principą – geriau bet koks, negu jokio. Nes laikas bėga, aplinkiniai savo aktyvumo nemažina, na ir… Superreikšmingumas užpildo visą erdvę. Nebe sveikas protas rūpi.
O kuo tai kartais baigiasi, manau, ir pasakoti nereikia. Kiekvienas tikriausiai turi savų įspūdžių šia tema.
Žodžiu, mes ganėtinai dažnai tą svarbą paverčiame savotišku fetišu. Ir pradedame derinti prie jo visą savo elgesį.
O jei pažvelgtume į viską iš sveiko proto pozicijos? Tada yra prasmės užduoti sau šiuos klausimus.
-
Ar man tai svarbu? Svarbu. Kodėl tai svarbu? Kad kas atsitiktų?
-
Ką aš noriu iš to gauti?
-
Ką galiu atiduoti?
-
Ar noriu tai atiduoti?
-
O jeigu noriu, ar reikia to kitam žmogui?
-
O kaip dėl pasidomėjimo, ko būtent jis nori? Ar įmanoma to pasiteirauti? Ar noriu tai žinoti?
Kai pradedame uždavinėti sau tokius klausimus ir sąžiningai į juos atsakinėti, mes pradedame visiškai kitaip žiūrėti į mylimus ar tiesiog aplinkinius žmones.
Ir jau visai kitaip imsime rinktis sau žmones, su kuriais išties norime santykių.
Tačiau svarbiausia yra prisiminti apie šį apsikeitimą. Pomėgiais, dėmesiu, šiluma, dalyvavimu vienas kito gyvenime. Viskas, kas tvirta, paremta būtent šiuo balansu.