Kiek daug kartų teko girdėti iš moterų, kad „visi vyrai vienodi”, kad „visi jie mergišiai” ir „visiems reikia tik vieno”. Ir apie tai, kad nė vienas vyras apskritai iš prigimties negali būti ištikimas, juo tokius gamta sutvėrė, o prieš vėją, kaip sakoma, nepapūsi.
Ir juk realiai pakankamai daug moterų tiki šitais kliedesiais, kažkur nugirdo ar perskaitė, įsikalė sau į galvą ar įmušė joms į galveles išties nelabai padorūs, švelniai išsireiškus, vyriškiai, dangstantys savo „žygdarbius” paistalais apie įgimtą vyrų poligamiją.
Asmeniškai mane viso šito masinio smegeninių aptemimo fone domina tik vienas klausimas: kodėl moteris taip menkai vertina save pačią ir, atitinkamai, nesugeba gerbti ir vertinti vyrų? Rimtai kalbu – nejaugi jūs tikrai netikite, kad nesugebėsite tiek sudominti vyriškio, kad jam visos kitos moterys iš galvos ir širdies išgaruos?
Arba kodėl jūs apskritai netgi nesvarstote varianto, kad vyrui pačiam kils noras būti jums ištikimu, kadangi jam reikės tik jūsų vienos? Juk jei panagrinėsime giliau, ką gi tokio jam gali duoti kažkokia kita moteris, ko nemokate ir negalite jam duoti jūs pati? O jei konkretus vyriškis išties negali ramiai praleisti nė vieno sijono – kalba eina jau apie visiškai kitą reiškinį ir su tokiais egzemplioriais geriau išvis neprasidėti.
Tačiau tai visai nereiškia, kad dabar visus vyrus reikia automatiškai įtraukti į „niekšų išdavikų” kategoriją, o paskui, liūdnai dūsaujant, konstatuoti faktą: „Nieko nepadarysi, jis juk vyras (patinas). Ko iš jo norėti?”
Juk šitaip padariusi, automatiškai pažeminsite pačią save, o jam įjungsite žalią šviesą, juk dabar jūs jau „viską suprantate” ir esate pasirengusi amžinai kęsti ir viską jam atleisti, kol trūks kantrybė ir vėl eilinį kartą nenusivilsite visais vyrais, toliau juos vadindama mergišiais. Ratas užsidaro.
Dėl to neprotinga leistis į įvairiausius „laisvus santykius”, mėginant tokiu būdu priblokšti vyrus savo šiuolaikiškumu, jeigu jums tai nemalonu. Bet ir neverskite vyro vos ne per prievartą jus vesti, jeigu nenorite po kiek laiko susidurti su neištikimybe. Juk vyras yra pilnai atsakingas tik už savo priimtą sprendimą, o ne už tą, kurį priėmė jums spaudžiant ar grasinant.
Ir apskritai, mielos moterys – pakaks jau tos jūsų kantrybės ir mazochizmo. Geriau išmokite pasitikėti žmonėmis ir padirbėti su savo santykiais. Išmokite gerbti žmogų ir su juo kalbėtis, jei kilo kokių nors problemų ar nesusipratimų.
Mokykitės klausytis, o svarbiausia – girdėti vienas kitą. Išgirsti, kas kokių poreikių turi, kam ko trūksta. Štai tada ir neištikimybių nebus. Juk jeigu santykiuose iškilo problemų, tai dėl jų visada kalti abu partneriai ir spręsti jas reikia taip pat abiem.
O prieš tai išmokite pasirinkti išties vertą vyriškį, o ne šiaip po kojomis pasipainiojusį, atsitiktinai atkreipusį į jus dėmesį. Atsikratykite mąstymo „Anksčiau jis buvo mergišius, tačiau su manimi būdamas – pasikeis”. Kurgi ne! Dėl to rinkitės tą, kuris tinka jau dabar, šiuo momentu, o ne tą, kuris tiks kada nors, kai jūs atseit „padarysite iš jo žmogų”.
Pasirinkite ir prisiimkite atsakomybę už savo pasirinkimą bei gyvenimą apskritai. Juk tik jūs pati sprendžiate, likti santykiuose ar ne. Nereikia teisintis, kad visi vyrai „iš prigimties poligamiški”, yra begalė ištikimų, išties nuoširdžiai mylinčių ir vertinančių savas moteris.
Ištikimybė jiems – ne šiaip tušti žodžiai, o jų gyvenimo principas, kurio jie išties laikosi. Juk visiškai pakanka ir vienos moters, užtat pačios trokštamiausios ir mylimiausios. Ir tai ne pasakos, tai – gyvenimo tiesa ir realybė.
Dėl to netikėkite tais, kurie aiškina, jog nebūna ištikimų ir sąžiningų vyrų. Jų esama ir jų žymiai daugiau, nei mums gali pasirodyti. Galite manimi patikėti.
