Pavydėti gali bet kas.

Jei tarp žmonių užgimsta draugystės ar meilės jausmai, neišvengiamai atsiranda ir pavydas.

Pavydas neduodamas mums gimstant. Tai – įgyta, išmokta reakcija, atsirandanti reaguojant į tam tikras konkrečias situacijas.

Pavyzdžiui, mes jaučiame mums reikšmingo žmogaus dėmesio, meilės, užuojautos ir pagarbos stoką ir esame įsitikinę, kad visa tai gauna kažkas kitas vietoje mūsų. Reakcija – pavydas „tam kitam”, kuris „susigrobia” mums reikšmingo žmogaus jausmus, nepalikdamas jų mums.

Pavydas priklauso negatyvių ir toksiškų jausmų kategorijai. Tai ne kas kita, kaip pretenzija turėti kitą asmenį kaip savo nuosavybę ar aptarnaujantį personalą. Jeigu suabejojama, kad asmuo mums priklauso visu šimtu procentų, kyla baimė prarasti.

Ši baimė – iracionali, tačiau labai stipri. Ją labai sunku ištverti. Mintis, kad kažkas atims iš mūsų mums svarbaus žmogaus meilę, sukelia pyktį, susierzinimą ir įsiūtį. Ir netgi išprovokuoja smurtą. Kartais – netgi fizinį.

Pavydas neturi nieko bendra su meile, tai tuo pat metu ir troškimas turėti, ir baimė būti atstumtam.

Pavydus žmogus visada budrus, įtarus, nepasitikintis, turi labai žemą savivertę, nepasitiki savimi santykiuose. Gyvena nuolatinėje įtampoje ir baimėje, kad ateis kažkas, žymiai už mane geresnis, įdomesnis, patrauklesnis ir atims iš manęs mano nuosavybę. O mano kontroliuojamas žmogus nustos mane mylėti ir paliks…

Ir toji mintis, kad dievinamas žmogus suras laimę su kitu/kita, tiesiog varo pavyduolį iš proto.

Todėl pavyduolis puola kraustyti savo aukos kišenes, skaito žinutes, tikrina kompiuterį. Jis visada įtampoje, visada kažką įtaria.

Pavyduolis nori viską žinoti apie kitą, nuolat jį stebi, įtarinėja. Net patys nekalčiausi partnerio veiksmai interpretuojami kaip ženklas, kad vyksta kažkas negero, kad atsirado kažkoks trečias asmuo.

Pasąmoningai įsitikinęs, kad nėra vertas meilės ir jį galiausiai vis tiek atstums, paliks, išduos, apgaus, pavyduolis pats provokuoja partnerį ir galiausiai visgi pasiekia savo išsvajotą tikslą – jį iš tiesų apgauna, jis pagaliau gauna taip trokštamą aukos statusą.

Paradoksalu, tačiau pavydūs žmonės pajunta tikrą palengvėjimą, kai sužino, kad išties „kažko” būta, kai suranda patvirtinimą savo nerimui ir baimėms. Toji įtampa, kuri kaupėsi dienų dienas, mėnesių mėnesius ar netgi metų metus, pagaliau rado išėjimą.