Kai man sako, kad gyvenimas yra ne toks, kokiu aš jį laikau, o meilė šiandien irgi visiškai kitokia, kad ji jau nebėra toji mūza, apie kurią kartais parašau, aš atsakau tik viena: „Kokie žmonės, tokia ir meilė“.

Meilė – kaip vaikas. Galite užauginti jį geru žmogumi, įskiepydami jam geriausia, ką turite savyje, bet neatimdami iš jo laisvės, arba galite pražudyti mažojo žmogaus psichiką.

Tas pats ir su meile. Jūs kuriate ją savo rankomis, emocijomis ir veiksmais. Ir kaip su vaiku, norint sukurti ką nors vertingo, pirmiausia reikia auklėti save.

***

Žiauri sveikų santykių tiesa yra ta, kad jei esate pasirengę atleisti savo partneriui absoliučiai viską, reiškia, tai ne meilė, o nesveika priklausomybė. Psichologiškai brandžių žmonių sąjungoje visada esama raudonų linijų, kurių jokiu būdu negalima peržengti.

Atleisti tai, ko negalima atleisti, reiškia negerbti nei savęs, nei savo partnerio. Žmonėms, kuriems nuo vaikystės įdiegta begalė įvairiausių mitų apie meilę, sunku tai suprasti, nes vienas iš tų mitų, pavyzdžiui, teigia, kad kančios yra neatsiejama „tikrųjų jausmų“ dalis. Todėl jie negali sukurti ir niekada nesukurs laimingų ilgalaikių santykių.