Tarp žmonių, kurie kažkada buvo artimi, labai greitai išauga siena. Pakanka porai mėnesių prarasti vienas kitą iš akiračio ir susitiks du nepažįstami žmonės.
Stovėsite ir nežinosite, kuo užpildyti tą nejaukų judviejų tylėjimą.
Stovėsite ir svajosite, kad kitas pagaliau ištartų „na, ką gi, man jau laikas…“.
***
Ne panašumai, ne melagingi kompromisai ir netgi ne bendra praeitis padaro žmones artimais. Artimais žmonės padaro nuoširdus malonumas, jaučiamas dėl to, kad jie tokie skirtingi. Kai nesistengi ko nors perdaryti ar pakeisti. Kai tiesiog bendrauji su žmogumi – tartum knygą skaitytum – štai su šita vieta sutinku, su šita – nesutinku, tačiau vis tiek – taip įdomu, elegantiška, kad neįmanoma atsitraukti.
***
Kai susitiksite su tinkamu žmogumi, liausitės kapstytis praeityje ir jums daugiau nebereikės tų, kurie ten pasiliko. Jūsų mintys nebegrįš ten, kur vis dar tvyro skausmas, negrįš prie to, kas buvo ne jūsų, tačiau vis tiek draskė žaizdas. Visa tai liks jums už nugaros ir daugiau nekankins atminties ir širdies. Mes visada pasveikstame greta žmonių, kurie ateina tam, kad mus išgydytų.
