Dabar daugybė moterų vietoje motinystės renkasi karjerą. Ir turi tam rimto pagrindo.
Kai samdaisi į darbą, tau suteikiama daug teisių ir pareigų. Kai tampi mama – vien tik pareigos, ir jokių teisių.
Kai pasisamdai dirbti, gali susikrauti lagaminą ir išskristi 2 savaitėms atostogų, ir darbovietė liks už tūkstančio kilometrų. Tu atsijungi telefoną ir guli po palme, mėgaujiesi saulute. Atostogos – tavo laikas.
Mama atostogų neturi. Ir negali turėti. Net jeigu važiuoji kažkur be vaikų, vis tiek jiems skambini, apie juos galvoji. Perki dovanas, pergyveni: ar ruošia jie pamokas, ar nekankina močiutės. Tu gali pasiimti juos drauge atostogauti. Ir tada lakstai paskui juos po visą paplūdimį – pasitepk kremu, maukis šortus, nebrisk giliai į vandenį, pažaisk su kamuoliu…
Kai pasisamdai į darbą, darbo diena trunka nuo 9 iki 18. Kartais užtrunki kelias valandas, bet apskritai tu žinai, kad nuo aštuntos vakaro iki devintos ryto – tavo laikas ir darbai tavęs neliečia. Gali netgi neatsiliepti, jei skambina telefonas, ar išvis jį išjungti. O paskui pasakyti, kad miegojai.
Mamos nemiega. Jų pamaina tęsiasi ištisą parą. Iš pradžių nemiegi, nes mažyliui pilvukas, paskui dantukai, paskui naktiniai košmarai… O paskui nedidelė pertrauka – ir jam jau prasideda naktinės diskotekos, nakvynės pas draugus. Ir tu visada budi savo poste. Atsikeli ryte ir galvoji – kuo pamaitinti vaiką. Paskui – kaip jį aprengti, kur nuvesti, kuo jis užsiima ir ar viskas su juo gerai… Ir taip 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę.
Iš darbo visada gali išeiti. Parašyti prašymą ir pamojuoti rankute visiems, kurie tau taip įkyrėjo. Lik sveikas, užknisantis ir godus direktoriau. Aš sau naują susirasiu, dosnesnį. Ir kas įdomiausia – tu tikrai gali susirasti dosnesnį ir neužknisantį. Galų gale, daugybė žmonių juk keičia darbovietes.
Iš mamos darbo niekas neatleis. Teoriškai ji gali viską mesti ir išmauti į kitą miestą, palikti namuose tuos, kas neduoda miegoti, trukdo valgyti, terlioja naujas sukneles ir išmėto žaislus. Tačiau praktiškai – reta mama taip padarys. Vaikas – tai visada atsakomybė.
Kai pasisamdai dirbti – tau moka atlyginimą. Tai tas dalykas, dėl kurio 5 dienas per savaitę tu dirbi.
Mama algų negauna. Yra vaikiškų pašalpų – jų dydis kelia daugiau juoko negu įkvėpimo. Yra vyro atlyginimas. O mamos darbą tu dirbi tiesiog šiaip. Nes tai tavo pašaukimas.
Ir jeigu būtent šitaip žiūrėsime į gyvenimą, tada viskas gerai, viskas teisingai – iš darbo daugiau naudos, negu iš motinystės. Ir laisvė, ir pinigai, ir galimybės…
Bet…
Niekada gyvenime per korporatyvą, skirtą Motinos dienai, tu neištirpsi, gavusi pasveikinimą iš kolegos, kaip ištirpsti, gavusi maža rankute nupieštą atviruką su iškeverzotu užrašu „Mamytei”.
Niekada tavo širdis neišsilydys, tarsi vaškinė žvakutė, nuo viršininko šypsenos. O kai šypsosi tavo bedantis mažylis – esi pasirengusi pakloti visą pasaulį po jo mažomis kojytėmis.
Niekada gyvenime įvykdžiusi pardavimų planą darbe nepajausi tokio įkvėpimo, kiek jo suteikia pirmasis dantukas ar pirmasis tavo mažylio žingsnis.
Niekada gyvenime nesėdėsi ir nežiūrėsi, apsalusi iš susižavėjimo, kaip valgo tavo kolega, ir jau tikrai nesigrožėsi, kaip šnarpščia tavo miegantis viršininkas.
Niekada ir niekam gyvenime taip rūpestingai nerinksi dovanų po eglute – juk taip norisi pamatyti susižavėjimą pačiose mylimiausiose visame pasaulyje akyse.
Ir kokia neįtikėtina laimė – įžvelgti savo mylimą vyrą jūsų bendruose vaikuose. Įžvelgti sūnuje jo akis, jo lūpas, jo šypseną…
Žiūrėti, kaip auga tavo vaikas, padėti jam jo kelyje ir būti greta, kai sūnus taps vyru, o dukrelė – moterimi. Argi ne tai yra aukščiausia moters paskirtis?
Ar gali koks nors postas ar atlyginimas pakeisti šiuos pojūčius?
Man, kaip dviejų mažylių mamai – atsakymas vienareikšmiškas.
Netgi kai mažylis nemiega naktimis, nes kankina dantukai.
Netgi kai vyresnysis rodo kaprizus ir nenori eiti į darželį.
Netgi kai jie vėl ir vėl sujaukia namus, išmėtydami žaislus.
Netgi kai ant mano mėgstamiausios naujos suknelės atsiranda dėmė nuo košės.
Netgi kai neįmanoma surasti pusvalandžio ramiai paskaityti knygą.
Netgi kai…
