Banalios ir nuvalkiotos tiesos – ne visada pats teisingiausias ir išmintingiausias iškilusių problemų sprendimo būdas. Tiesiog labai paprasta ir lengva apsiriboti seniai sugalvotomis frazėmis ir padėti problemos sprendime riebų tašką. Ir nesikankinti vėliau dėl graužiančios sąžinės, kad kažkur sąmonės gelmėse taip ir tebeliko tūnoti neišspręstas gyvenimo uždavinukas. Tai išties be galo patogu – nereikia sukti galvos dėl amžinų klausimų „kas kaltas?” ir „ką daryti?” Svarbiausia, pripratinti save prie šio patogumo, kad vėliau nereikėtų kentėti dėl to, kad eilinis likimo smūgis vėl ištiko labai ne laiku ir nėra jokių jėgų bei galimybių galvoti, kaip gi taip galėjo atsitikti. Pasakyk sau: „man dabar nesėkmingas laikotarpis gyvenime, kuris būtinai pasibaigs”, ir pasidarys žymiai lengviau. Ir visai nereikės stengtis, beliks tik palaukti, kada pagaliau prasidės sėkmės periodas.
Prisipažinkite – jei kildavo problemų asmeniniame gyvenime, kokia mintis pirmoji šauna konfliktuojančioms pusėms po barnio, muštynių, indų daužymo ir tarp atskirų lovų pastatyto didelio kaktuso? Moteriai: „Visi vyrai – ožiai!” Vyrui: „Visos bobos – durnės!” Tai tikriausiai pačios seniausios nuvalkiotos tiesos žmonijos istorijoje, ir jos mane tiek smagina, tiek žeidžia. Iš esmės aš visiškai pritariu vyrams. O kas gi mes tokios po to, kai pačios pripažinome, kad mylime ožį?! Kokia normali, save gerbianti moteris siaurame draugių rate prisipažins tokia nepadoria silpnybe? „Aš myliu ožį”. Siaubas! Bet juk taip ir yra – jeigu poniutės susirinko be savo antrųjų pusių, tai visos kalbos periodiškai susives į vieną temą: visi vyrai – ožiai.
Su nuvalkiotomis tiesomis nepasiginčysi, bet aš nenoriu, kad mano mylimasis pavirstų, laikui bėgant, prastai kvepiančiu, nepakenčiamai užsispyrusiu, bjauriai mekenančiu gyvuliu. Tačiau, kaip tvirtina daugiau gyvenimo su „ožiais” patirties turinčios moterys, svarbiausias vyro panašumas su raguotuoju – ta aplinkybė, kad niekada nežinai, kaip jis pasielgs. Kur jis nueis parupšnoti žolytės? Pradės badytis ar ims kažką švelniai mekenti savo antrai puselei? Kokia bus jo nuotaika po pusės valandos? Į visus šiuos klausimus nepajėgios atsakyti nei raguotų gyvulių šeimininkės, nei normalios mylinčios moterys.
Vyrai, žinoma, kitokie. Aš netgi pasirengusi sutikti, kad jie išties panašūs į kažkokius menkai ištirtus gyvūnus. Bet jau tikrai ne į paprastus raguotus ožius. Visuose tuose moterų pliurpaluose mane labiausiai erzina faktas, kad damos skundžiasi, jog vyrai visiškai nepritaikyti buičiai. Jie, atseit, nieko negali surasti, gauti, normaliai pavalgyti, padėti į vietą. Be to, laikui bėgant, tampa klaikiais bambekliais.
Dievaži viso moterys – durnės. Užuot pasidžiaugusios, moteriškės ir čia sugebėjo rasti patvirtinimą savo nuvalkiotoms tiesoms. Juk reikia tik didžiuotis, kad visai dar neseniai laisvę mylintis, niekuo nepasitikintis, niekam savo kojinių nepatikintis vyriškis pavirto tokiu „naminiu”, pasikliaunančiu savo vienintele ir nepakartojama! Tasai staiga sušvelnėjęs žvėris dabar valgo jos pagamintus pietus, patiki jai išlyginti marškinius, jis įsitikinęs, kad bus išklausytas ir suprastas, jei darbe kažkas nesiklijuoja. Ir ką gi vyras gauna, mainais į tokį beribį pasitikėjimą? Jį išvadina ožiu.
Jeigu jūs priklausote toms moteriškėms, kurios tiki, jog išties visi vyrai – ožiai, tai gal būtų paprasčiau nebendrauti su negerais dėdėmis? Ir visi bus patenkinti, gyvens sau laimingi. Kaip sakote? Tokia idėja nepatinka? Va!!! Va kur didžiausia bėda! Mes be jų – niekur ir niekaip. Ir vaikų be jų nepasidarysi, ir ištekėti norisi, ir reikia, kad kažkas padėtų nusipirkti klaikiai brangių, bet tokių mielų moters širdžiai daiktų. O svarbiausia – taip norisi švelnių žodžių, apsikabinimų, bučinių, prisipažinimų… Velniai nematė, vinį pačios įsikalsime į sieną, baldus irgi pačios perstumdysime. Pačios nusipirksime, susitarsime… Tik tegu švelniai ką nors pasako, švelniai pasižiūri ir ji (durnė) viską dėl jo (ožio) padarys.
Visa tai taip nepaaiškinama, taip nelogiška, galima apie tai kalbėti iki begalybės, bet aš, vis dėlto, laikausi savo nuomonės: jeigu visą gyvenimą gyvensi įsitikinusi, kad cukrus – nuodai, tai galiausiai numirsi būtent nuo gabalėlio cukraus. Čia aš apie tai, kad kvaila visus vyrus laikyti vienodais, kitaip tavo meilė bus nyki ir padovanos tau vietoje antros puselės ožį. Mylėkite ir būkite mylimos. Nemąstykite šablonais, štampais ir klišėmis ir nespręskite svarbių gyvenimo klausimų pasitelkusios į pagalbą nuvalkiotas tiesas. Ir viskas bus OK.
