Aš neremontuoju vaikų

Su mano vaiku kažkas ne taip. Jis nenori mokytis, kelia isterijas, nesilaiko tvarkos, taisyklių ir normų. Pešasi ir agresyviai elgiasi su bendraamžiais, o gal netgi su šeimos nariais… Juo skundžiasi mokytojai ar auklėtojos, o ir jūs patys pavargote nuo viso to auklėjimo proceso… Galbūt netgi perskaitėte krūvą knygų, kaip “teisingai auklėti” vaikus… Ir štai – jūs aklavietėje.

Susirandate psichologo telefono numerį ir prašote “suremontuoti” jūsų vaiką, padaryti su juo ką nors, kad jis pagaliau taptų suprantamas ir patogus. Ir jūs išties nuoširdžiai trokštate jam laimės ir esate tikri, kad vaiką galima “sutaisyti”, “suremontuoti”, kad jam sutriko kažkokie konkretūs parametrai, o specialistas turi po ranka kažkokį stebuklingą prietaisą, kuris suderins visas išsiderinusias vaiko stygas ir padarys jį vėl lengvai valdomu.

Būkite pasiruošę, kad darbas su vaiku gali pavirsti darbu su jumis, su visais tais vaikui reikšmingais suaugusiais, kurie jį supa. Mes galime kiek tik lenda kovoti su simptomais (regimi elgesio pasireiškimai), tačiau kol nesuprasime ir nepakoreguosime simptomų priežasties, terapijos efektas bus minimalus.

O priežastis – jūs. Jūsų gyvenimo būdas, žodžiai ir veiksmai, be to, ne vien tie, kurie nukreipti tiesiogiai į vaiką, bet ir absoliučiai viskas, ką ir kaip darote, su kokia nuotaika, o svarbiausia – kokiu būdu reiškiate savo emocijas.

Jeigu jus siutina jūsų darbas ir tuo pat metu reikalaujate iš vaiko gerai mokytis, kadangi šiame gyvenimo etape toks jo darbas – mokytis, tai vaikas jūsų neišgirs. Jis juk puikiausiai mato iš jūsų pavyzdžio, kad darbas – tai nusivylimas.

Jeigu esate nelaimingi santykiuose ir kenčiate, o tuo pat metu aiškinate vaikui, kokia svarbi šeima, kaip svarbu mylėti artimuosius, vaikas jūsų neišgirs. Jis juk puikiausiai mato iš jūsų pavyzdžio, kad šeima – tai nesibaigianti kančia.

Jei leisite sau blogai ir grubiai kalbėti apie aplinkinius, tačiau susitikę su jais demonstruosite taktą ir tuo pat metu aiškinsite vaikui, kad reikia būti atviru ir sąžiningu žmogumi, vaikas jūsų neišgirs, iš jūsų pavyzdžio jis puikiausiai mato, kad bendravimas – tai veidmainystė.

Vaikas labai jautriai fiksuoja visus tuos neatitikimus tarp tėvų žodžių ir veiksmų ir jo nuostatos išsikraipo. Kad išmokytume jį būti laimingu, teks iš pradžių pačiam išmokti būti laimingu. Dėl to į visus tėvų prašymus “suremontuoti vaiką”, aš visada atsakau: “Tik tuo atveju, jei esate pasiruošę pradėti nuo savęs”.

Ir dar vienas momentas. Nepatogus vaikas gali būti nepatogiu jums – dėl jūsų temperamento, pavyzdžiui, ir esminė problema čia yra visai kita: ne vaikas turi prie jūsų taikytis ir derintis, o jums būtina liautis laukti, kad jis prisitaikys, atitiks jūsų lūkesčius. Priežastis labai paprasta. Jūs esate suaugęs žmogus, o jis – vaikas. Ir jeigu būdamas “nepatogus” jis jaučiasi laimingai ir komfortiškai, o jus tai kažkodėl erzina, užduokite sau klausimą: “Kodėl?” Ką galite nuveikti jūs patys, kad sumažintumėte šį susierzinimą? Kas slypi už susierzinimo ir apskritai – ar būtent vaikas yra šio susierzinimo priežastis? O gal jis viso labo apnuogino, ištraukė į paviršių kažkokį jūsų pačių nepasitenkinimą, susijusį su visai kitais dalykais?

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *