Demonstratyvi meilė

Tokios meilės sunku nepastebėti – įsimylėjėliai vaikšto apsikabinę, bučiuojasi, nieko nesidrovėdami.

Lyg ir viskas teisinga: o ko drovėtis, juk jie laimingi.

Taip mano daugelis įsimylėjėlių, jie laimingi ir nori, kad šias emocijas pastebėtų visi aplinkiniai.

Reikia tą daryti, ar nereikia – spręsti patiems įsimylėjusiems, tačiau verta pamąstyti apie tai, ar tokia jau gera toji demonstratyvi meilė. Kam aistringai bučiuotis visiems matant, jeigu jausmams parodyti pakanka vien žvilgsnio?

Kam krauti bendras nuotraukas į albumą Feisbuke ir rašyti statusą „Susitikinėju su…”, jeigu jūs ir taip žinote, kad esate drauge?

Kam rašinėti tuose pačiuose socialiniuose tinkluose prisipažinimus meilėje, jei pati geriausia savo jausmų demonstracija – rūpestis ir artumas vienas kitam? O šito įrašais Feisbuke neparodysi.

Man susidaro įspūdis, kad tie žmonės, kurie labai stengiasi pritraukti publikos dėmesį, paprasčiausiai bando kažkam įrodyti, kad jie išties vienas kitą myli. O kam reikalingi tie įrodymai? Buvusiems mylimiesiems? Potencialiems mylimiesiems? O gal sau patiems?

Savo jausmus viešai demonstruoti mėgsta tie žmonės, kurie yra nusivylę ankstesniais santykiais.

Buvęs draugas papriekaištavo merginai, kad ji turi tokių savybių, kurios jam nepriimtinos ir išėjo. Tokioje situacijoje knieti visiems įrodyti, kad esi mylima.

Neretai žmonės, kurie realiai nejaučia meilės, nori parodyti, kokie stiprūs jų jausmai. Tikriausiai pasąmoningai trokšta, kad jiems pavydėtų. Paprastai tokio tipo žmonės mėgsta girtis pirkiniais, pasiekimais, džiaugsmais. Meile jie irgi nori girtis. Nori, kad jais žavėtųsi, pavydėtų ir dėl to stengiasi demonstruoti savo jausmus viešai.

Demonstratyvi meilė turi nemažai minusų. Visgi įsimylėjusiems geriau būti santūresniems, kontroliuoti savo jausmus, juk jie brangina savo meilę ir nori ją išsaugoti.

Be to, jei žmonės pastoviai užsiima tuo pačiu, jiems tai nusibosta. Atrodytų, kaip gali įkyrėti, juk tai nuostabus jausmas? Ir vis dėl to įkyri, ir kuo daugiau laiko žmonės praleidžia vienas su kitu, tuo didesnė tikimybė, kad jie vienas kitam įkyrės. Praeis keli mėnesiai ir abu supras, kad jau nebesinori bučiuotis, nesinori kiekvieną dieną matytis dėl to, kad jau nebėra tų emocijų, kurių būta iš pradžių. Visas savo emocijas jie iššvaistė tada, kai viešai demonstravo meilę. Pasistengė, dirbdami publikai, o sau patiems nieko nepasiliko.

Visiems šiems teiginiams, be abejo, galima sugalvoti daugybę prieštaravimų. Aš juos jau girdėjau, kai dalinausi savo pažiūromis su kai kuriomis draugėmis.

Man sakė, kad aš esu intravertė paskutinėje stadijoje, kad pas mane senamadiškos pažiūros, kad nereikia bijoti savęs išreikšti, kad toks drąsus elgesys publikoje veikia tik teigiamai – lyg savotiška adrenalino injekcija…

Visko gali būti. O man vis tiek kur kas maloniau, kai mylimas žmogus, sutikęs mane gatvėje, skuba ne išbučiuoti nuo galvos iki kojų, o greičiau paimti krepšį, net jeigu jis visai nesunkus. O karštiems ir aistringiems bučiniams mes susirasime geresnę vietelę už sausakimšą autobusą.

Meilė turi būti dviejų žmonių paslaptimi.

Jeigu įsitraukia kiti, paslapties nebelieka, dėl to reikia stengtis tausoti savo jausmus.

Neverta jų slėpti, bet ir visiems demonstruoti nėra gerai.

Neįrodinėkite niekam, kad jūsų gyvenime esama meilės, šitie įrodymai niekam neįdomūs.

Tiesiog būkite laimingi ir mėgaukitės vienas kito draugija.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *