Santykiai, kaip ir bet kuri kita gyva substancija, yra labai kintantys, besikeičiantys, nestabilūs. Šiandien mes esame šiek tiek arčiau vienas kito, rytoj – šiek tiek toliau.
Santykių trukmė daugiausia priklauso nuo to, kaip mes suvokiame tą „šiek tiek toliau“. (Ir nuo to, kaip suvokiame „šiek tiek arčiau“. Tačiau tai kita tema.)
Kai kam distancija – visiškai normalu. Natūralu. Saugu. Juk skirtingi mūsų asmeninio gyvenimo ciklai daro įtaką skirtingiems „arčiau/toliau“ ciklams santykiuose.
Kitiems atitolimas yra nepakeliamas. Jis prilyginamas išsiskyrimui, gresia santykių ir paties savęs griovimu. Distancija ima taip bauginti, kad norisi arba suartėti iki galo, arba visiškai atsisakyti artumo – pabėgti.
Pirmuoju atveju mes bandome prisibelsti iki Kito: kas tai per atitolimas? Su kuo jis susijęs? Padarykime taip, kad jo nebūtų. Man blogai, man nepakeliamai sunku. Distancija mane gąsdina, kelia nerimą, ji mane griauna.
Ir tada mes pradedame gniuždyti Kitą, atakuoti jį, atimti iš jo valią ir teisę į distanciją.
Antruoju atveju mes bandome atsisakyti Kito: tu mane taip skaudini savo atitolimu, kad aš nebegaliu būti šalia tavęs. Tu man netinki. Aš surasiu kitą, kuris nebus toks šaltas.
Ir tada mes pradedame gniuždyti pačius save, savo poreikį būti arti Kito, imame neigti tai, kad mes skirtingi, imame negerbti šio skirtumo.
Pasitaiko, kad mėginame derinti puolimo ir bėgimo nuo Kito ciklus. Tarsi bėgtume ratu: noriu-nenoriu, būsiu-nebūsiu, arčiau-toliau.
Visais šiais atvejais mes patys sau nesuteikiame teisės atsiriboti. Negalime pasitraukti toliau, padaryti pauzę, pabūti su savimi. Paklausti: ar aš dabar pasirengęs kontaktui? Ar turiu jėgų artumui? Ar noriu priartėti?
Baimė atsiriboti užgožia viską. Mus pačius, Kitą ir mūsų santykius su juo. Tada ne distancija tampa santykių griuvimo priežastimi, o baimė.
