„Mes visi esame skirtingi žmonės”. Ši frazė gali sukelti daugybę skirtingų jausmų ir asociacijų.
Atrodytų, jog būtent tai traukia žmones vieną prie kito. Juk mums reikia kito žmogaus būtent todėl, kad jis turi tai, ko neturime mes. Netgi biologiniu lygmeniu, kad galėtų intymiai suartėti ir pagimdyti vaiką (sukurti kažką kokybiškai naujo, o ne kopiją), skirtingų lyčių žmonės turi susijungti. Niekas negali pakeisti šios natūralios dalykų eigos.
Tai štai… Mes trokštame kito žmogaus, nes jis kitoks, nes mes galime iš jo ko nors išmokti, įgyti naujos patirties, atrasti kažką mums neįprasto. Tačiau norint tai padaryti, svarbu pripažinti, jog mums kažko trūksta, kad mes ne visagaliai.
Mes negalime visko padaryti vieni. Mums reikia žmonių, sąveikavimo su jais. Toks ryšys maitina du žmones, tai abiejų žmonių poreikis. Mūsų limbinė sistema, psichika ir kūnas sukurti būtent tokiam ryšiui, ir mes jo siekiame.
Žinoma, lengviausia sukurti porą, draugystę, darbo aljansą, jei susifokusuojame į panašumus ir nepastebime skirtumų.
Štai kodėl tiek daug romantizavimo, o kartais ir idealizavimo tenka puokščių-saldainių etapui. Viskas, kas bendra – tiesiog hipertrofuotai pabrėžiama: mums patinka ta pati muzika, mes puoselėjame tas pačias vertybes, kvėpuojame tuo pačiu oru.
Idealizavimas yra būtinas tam, kad galėtume leisti savo meilės objektui prasiskverbti į mus, susijungti su mumis. Nesvarbu, ar tai būtų žmogus, ar darbas, ar pomėgis.
Tačiau idealizacija negali trukti amžinai, ji išsisklaido, kai susiduriame su realybe, kuri negailestingai byloja – esame skirtingi žmonės. O kitose sferose – darbe ir pomėgiuose, mums irgi būtina dėti pastangas, ne viskas pavyksta iš pirmo karto, o kažkokie dalykai netgi mėgstamiausioje veikloje sukelia atstūmimo jausmą. Tačiau grįžkime prie santykių…
Į žydintį abipusės meilės sodą įsiskverbė rūsti realybė ir staiga paaiškėjo, kad jis yra pelėda, o tu – vyturiukė, be to, jis po butą išmėto kojines ir, pavyzdžiui, su tavimi turi skirtingą požiūrį į vaikų auklėjimą. Visi šie jau iš pat pradžių egzistavę skirtumai ima rėžti akį, piktinti ir atrodo kaip pasaulio pabaiga arba, labiau tikėtina, kaip poros egzistavimo pabaiga. Taip dažniausiai ir sakoma: skiriamės, nes esame skirtingi žmonės. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad iš tiesų pasitaiko atvejų, kai skirtumai būna nesutaikomi.
Tačiau nuo skirtumų visiškai pabėgti neįmanoma. Žmonės poroje anksčiau ar vėliau suvokia, kad jie skirtingai mąsto, kad nori skirtingų dalykų. Ir ką tada daryti? Išsiskirti? Leistis į beviltiškus kompromisus, išduodant dalį savęs?
Kai patenkame į kategoriško mąstymo ir kategoriškų sprendimų erdvę, mums nebelieka nelieka jokių kitų galimybių, jokių atspalvių, yra tik juoda ir balta: išeiti arba kentėti pasiliekant. O gal yra kitų variantų? Galbūt yra būdų tiesiog pasikalbėti apie tai, kas vyksta? Stebėti visa tai kartu?
Neįmanoma nejausti, kaip visi šie skirtumai skaudina, kaip skaudu gali būti, kai kažkur kažkuo nesutampame. Ir kaip tuo pat metu nuostabu turėti skirtumų.
Juk jeigu kitas žmogus iš tiesų yra kitoks, vadinasi, jis turi kuo su mumis pasidalyti, ką nors naujo į santykius įnešti. Būtent tokios dovanos turi ypatingą vertę.
