Jūs mylite savo žmogų, vaikus, džiaugiatės bičiuliais? Tuomet tikrai žinote, kaip gera juos apkabinti ir būti jų glėbyje. Prisilietimas turi stebuklingą galią. Bet ar apie tai žino visi šalia esantys?
Ko negali kalba
Kokie bebūtų šilti žodžiai, jie neįstengs sušildyti stipriau už žmogaus rankas. Vienintelis apsikabinimas gali tapti tūkstančio puslapių romanu. Vienas žodis – tik sakinio pradžia.
Jeigu kasdien naudotumėm vaistą, kuris nieko nekainuoja, bet kurį visi turime, gripas mūsų neguldytų į lovą, o pusė ligų paprasčiausiai išnyktų. Tas vaistas – prisilietimas, apkabinimas. Pasaulyje jau įkurtas nemokamų ir draugiškų apsikabinimų judėjimas, kurio akcijos kartais pasiekia ir Lietuvą. Nors su baltišku santūrumu bei keistai atsargiu supratimu apie tą, kuris tave paliečia, sunku tikėtis visuotinės palaimos. Bet kas uždraus bent pasvajoti, kaip ją pasiekti?
Į sveikatą!
Jeigu jums kito žmogaus prisilietimas yra kančia ar kažkas baisaus, net nenutuokiate, ką prarandate. Apsikabinimas, pasirodo, yra tikriausios sveikatos šaltinis. JAV Šiaurės Karolinos universiteto mokslininkai prie prieš keletą metų nustatė, kad apsikabinimai yra ne vien malonumas, bet ir konkretų rezultatą sveikatai suteikiantis reikalas. Jie nagrinėjo, kaip apsikabinimai veikia žmonių organizmus. Tyrime dalyvavo 38 poros.
Paaiškėjo, kad apsikabinus organizme padidėja oksitocino išsiskyrimas, o šis padeda įveikti depresiją ir vienatvės jausmą. Kartu jis mažina arterinį kraujospūdį. Turbūt nenustebsite, kad moterims apsikabinimai daro didesnį poveikį, nei vyrams. Tokia buvo ir amerikiečių mokslininkų tyrimo išvada.
Moterims labai svarbus mylimojo palaikymas. O apsikabinimas būtent jį ir išreiškia. Kuo tvirtesnis palaikymas, tuo stipresnis apsikabinimas, tuo žemesnis streso hormono lygis.
Ką čia bepridursi? Gal tik tiek, kad gyvūnai ir be mokslo atradimų žino prisilietimo gydomąsias galias. Todėl jūsų katė nuolat prašosi glostoma. O štai mano triušė, kuri sprukdavo į šalį nuo visų ją mylinčių, nes turėjo tikrą kiškišką širdį ir visų bijojo, susirgusi visiškai pakeitė savo nuomonę apie prisilietimus. Dabar ji valandų valandas ramiai guli ant sofos, kai ją glostau. Aišku, ji stebuklingai pasveiko!
Keista, bet suaugę mes dažnai pamirštame tai, ką gero žinojome tik gimę. Kai vaikas verkia, tereikia mamai paimti jį ant rankų, ir nurims. Verta to neužmiršti vėliau, kai širdyje ir smilkiniuose įsivels kokia nors trečioji jaunystė. Ir pastebėsite, kaip atvėsta noras ginčytis, staiga pajutus, jog jau esate mylimo žmogaus glėbyje.
Išnyksta susierzinimas, kolegai draugiškai uždėjus ranką ant peties. Tai prisilietimas, kuris yra mums duotas. Kaip oras ir visos kitos aplink esančios nemokamos dovanos, kurių linkę nepastebėti ar netgi paniekinti.
Įgimtas talentas
Dauguma įžymių psichologų ir psichoterapeutų žino, kad prisilietimas reikalingas žmogui kaip maistas. Ir jeigu pabadauti kartais sveika, tai be prisilietimo išbūti nors vieną dieną – kenkia. Amerikietė psichoterapeutė, charizmatiškoji šeimos terapijos specialistė Virginia Satir žmonių prisilietimus vadino vienais iš svarbiausių tarpusavio santykiuose. Ir ji rekomendavo visiems kasdien bent po 4 apsikabinimus. Kad išgyventume!
Kasdien bent po 8 – kad teiktume paramą. Ir po 12 apsikabinimų – kad tobulėtume. Na o amerikiečių psichoterapeutės Georgina Regan ir Debbie Shapiro be abejonių įvardino gydomąsias prisilietimo savybes. Jų nuomone, tai, kad prisilietimai gydo, yra įgimtas visų mūsų talentas.
Tik vieni jį ištobuliname, o kiti – ne. Stebuklingų galių daugiausia yra turėję pranašai. Kristus taip pat gydė rankomis. Jam prisilietus, praregėdavo neregiai, pasveikdavo amžini ligoniai.
Ką manome mes?
Lietuvoje atliktos apklausos metu paaiškėjo, kad dažniausiai prisilietimais vieni kitus džiugina sutuoktiniai ir vaikai. Kasdien, keletą kartų per dieną mamos glosto vaikus. Mūsų vyrai mano, kad jie dažniau liečia moteris ir vaikus, nei šie juos. Bet apklausoje dalyvavusios moterys sakė, kad jos tikrai dažniau, negu vyrai, apkabina, paglosto, pabučiuoja vaikus.
Ir nebūtinai savo: moterys prisiglaudžia ir svetimus vaikus. Bent vieną kartą per savaitę. Vyrai svetimų vaikų neliečia. Arba tai daro itin retai. Bet vyrai daug dažniau liečia tos pačios lyties pažįstamus žmones. Nes… sveikinasi paspausdami ranką. Moterys tai daro rečiau. Tačiau įvairiau. Jos gali paspausti ranką, bet gali ir apkabinti, pabučiuoti sutiktą ir sveikinamą pažįstamą žmogų.
Ir ką jos apie tokį savo drąsumą mano? Paaiškėjo, kad moterys taip rodo savo draugiškumą ir išreiškia gerus jausmus sutiktojo atžvilgiu. Ir tikrai neturi minčių intymesniems reikalams. O stipriau ir tvirčiau apsikabina, paspaudžia ranką ir vyrai, ir moterys tuomet, kai nori paguosti, užjausti, dvasiškai palaikyti kitą žmogų.
Ar visi vienodai geidžia prisilietimų ir apkabinimų? Pusė – nori, kad juos liestų, pusė apklaustųjų nenorėtų būti liečiami.
Viskas prieš akis
Kad prisilietimai ne visiems patinka, nereikia toli ieškoti įrodymų. Kartais žmogus atšoka lyg nuo ugnies, kai netikėtai jį apkabini ar paglostai. Jausmas, kai jaukų ir gerą žmogų, nors ir ne visai artimą bičiulį, norisi apkabinti, pabučiuoti dažniausiai aplanko tuos, kurie vaikystėje augo apsupti meilės ir tikėjimo, kad visi žemės žmonės gimsta geri.
Daug sunkiau tiems, kurie vaikystėje patyrė kitokius jausmus. Kurie nebuvo dažnai meiliai glostomi ir į jų sąmonę galėjo įsisprausti nepasitikėjimo žmonėmis ratilais. Dar sunkiau tiems, kurie vaikystėje patyrė prievartinius prisilietimus.
Kai yra problema, surandamas ir jos sprendimo būdas. Vaikų ir šeimos psichologijos specialistė daktarė Louise Hart siūlo „gydytis tuo, nuo kuo susirgai”. Tiems, kurie vaikystėje patyrė prievartinius prisilietimus, kaip vaistą ji siūlo švelnius prisilietimus.
Kodėl? Nes žmogus turi pajusti ir išgyventi, ką reiškia meilus, rūpestingas ir džiaugsmingas prisilietimas. Taip liečiamas vaikas ar suaugęs gali pasveikti nuo neigiamos patirties. Todėl neaišku, ką sau mąstė vienos Ilinojaus valstijos vidurinės mokyklos direktorė, neseniai uždraudusi mokiniams apsikabinti mokyklos teritorijoje.
Ji surado tris motyvus savo sprendimui: atėjus pertraukos pabaigai mokiniai atsisveikindami apsikabina ir todėl nuolat vėluoja į pamokas; apsikabinimas gali būti per ilgas ir pernelyg intymus; vienas iš dviejų apsikabinime dalyvaujančių mokinių gali tai daryti per prievartą. Bet direktorė neišvengė vieno vienintelio sprendimo, skirto jai pačiai. Pasklido įtarimas, kad vaikystėje ji per dažnai su ilgesiu žiūrėdavo į savo medinius žaislus, prikaltus prie lubų…
Niekas neprarasta! Nebijokime būti banalūs, bet iš tiesų – geriau vėliau, negu niekada. Mokyklos vadovei dar viskas, t.y. apsikabinimo stebuklas, prieš akis.
