Tai, kas mus labiausiai erzina mūsų vaikuose – būtent tame ir slypi mūsų pačių vidinio vaiko trauma. Ir tik mes pačios galime ją išgydyti.
Kai kas neperneša vaiko riksmų, ypač kūdikystėje. Patirtis rodo, kad dažniausiai taip būna žmonėms, kuriuos nuo pirmųjų gyvenimo dienų pratino miegoti vienus pagal Spoką. Kurie rėkė savo lovelėse iki pamėlynavimo, kol tėtis su mama slapstėsi virtuvėje. Vargu ar jiems tai patiko, jie juk vaiko labui stengėsi. Šiuos vaikus stengėsi rečiau imti ant rankų, maitino pagal griežtą režimą, kurį sugalvojo kokia nors vaikų niekada neturėjusi bobelė ir t.t.
Ir šiandien, kai šie jau suaugę žmonės išgirsta kūdikio verksmą, vietoje natūralaus kiekvienam žmogui ir netgi gyvūnui troškimo nuraminti, jiems kyla pyktis.
Pyksta tasai mažas žmogutis, kurį kitados taip žiauriai išdavė patys artimiausi žmonės.
Ir jie fiziškai nepakelia verkimo, jis jiems kelia fizinį skausmą.
Aš netgi nenoriu įsivaizduoti, ką jaučia tie žmonės. Ir ką jiems tada teko pergyventi. Trauma vėl ir vėl sugrąžina juos į tą momentą, kada jie stipriai suvystyti guli tamsoje, vienatvėje, šaukia artimą žmogų. Ir niekas neateina. Maždaug tas pats vyksta su vaikais, kuriuos maitino pagal tvarkaraštį. Kartą per tris valandas ir gali rėkti, kiek nori. Mama šalia, pienas – pas mamą, tačiau neduoda.
Panašių traumų, didesnių ar mažesnių, turi kiekvienas, kas gimė tarybiniuose gimdymo namuose, kai mažyliai buvo sandėliuojami atskirose palatose ir rėkdavo ten iki pažaliavimo, o mamoms juos išduodavo kelis kartus per dieną, kad pamaitintų.
Pirmosios gyvenimo dienos be galo svarbios žmogaus psichikai dėl viską gydančio kontakto su mama. O vietoje to jie verkia apleisti savo kambariuose, juos maitina mišiniais, jų nepaima ant rankų. Mama gal ir norėtų jį panešioti, bet juk negalima.
Tokių žmonių labai daug. Kai kurie paskui įstoja į tokias sektas kaip „Child Free” – „Laisvi nuo vaikų”, ir ne šiaip atsisako turėti vaikų, bet ir šlykštisi jais. Kai kurie be galo sunkiai ištveria savo vaiko kūdikystės periodą, sukandę dantis, tvirtai žinodami, kad niekada daugiau šito nebekartos.
Taip, traumos išgydomos. Tai lengva įrodyti, juk mes visi gimėme tuose tarybiniuose gimdymo namuose, tačiau dauguma mūsų nepatiria sunkumų su kūdikių verkimu. Vadinasi, mamos meilė išgydė, sušvelnino, užglaistė neigiamą susitikimo su šiuo pasauliu patirtį.
Mano trauma kita. Man pasisekė su mama, ir daktaro Spoko išvengiau, nors jo knyga namuose buvo. Tačiau vos sulaukusi metukų, pradėjau lankyti lopšelį. Žiūriu šiandien į savo dukterį, jai greitai irgi bus metukai, ir nesuprantu žmonių, kurie visa tai sugalvojo, logikos. Mano mama neturėjo kitų variantų, turėjome kažkaip gyventi, kažką valgyti. O aš patekau į visiškai kitą realybę. Labai rūsčią.
Vaikiškoje atmintyje daug kas išsitrina. Nepamenu, kaip mane prievarta maitino koše (apie tai mama atsitiktinai sužinojo), nepamenu, kaip mus guldė miegoti (apskritai nesuprantu, kaip galima paguldyti 20 tokio amžiaus vaikų miegoti be mamos ir dar iškart visus urmu). Tačiau pamenu savo jausmus. Aš nekenčiau darželio iš visos širdies. Dėl to vedimas į darželį kiekvieną rytą mamai pavirsdavo tikru pragaru. Ir ryžių košės, beje, iki šiol neapkenčiu.
Pats sudėtingiausias mano vaikų amžius man pačiai – nuo 1 iki 3 metų. Labai sunkiai man sekasi su visais tais „nenoriu” ir kitokiais protestais. Ir aš žinau, kad tasai skausmas, kurį patiriu tokiais momentais – iš ten. Iš valdiškų namų, kurie šiaip jau buvo ne patys blogiausi šiame pasaulyje. Jaučiu skausmą tos mažos mergaitės, kuri vos metukų sulaukusi jau turėjo prisitaikyti prie sistemos reikalavimų – disciplina, dienotvarkė, geras elgesys. Man visada buvo svarbi saviraiškos laisvė, kūryba, buvimas vienumoje. Nieko panašaus vaikų darželyje nebuvo.
Skaudina tas vaiko elgesys, kuris buvo uždraustas jums patiems.
Jeigu jums neleisdavo išlieti jausmų, draudė pykti, tai bet kokie vaiko pykčio pasireiškimai jums primins apie traumą ir traumuos iš naujo. Kartais taip traumuos, kad nieko nesuprasdama ir nesuvokdama reaguosite kaip laukinis žvėris. O paskui bus gėda dėl savo pačios riaumojimo. Jeigu jums draudė sakyti „ne” ir reikalavo daryti viską, kaip reikia, tai bet koks jūsų vaiko „ne” jums taps iššūkiu. Visa tai, kas buvo jums neprieinama – būtent taip elgsis vaikas, kad ištrauktų iš jūsų vidaus tuos skaudulius ir išgydytų.
Ir dėl to dabar, kai mano vaikas drasko man širdį isterijomis, aš paimu ant rankų iš karto du vaikus. Savo mažą sūnelį, kuriam labai svarbu šiuo momentu pasakyti man „ne”, tuo pat metu sakant „taip” sau pačiam, ir mažą mergaitę su kaspinu, kuriai taip anksti teko susidurti su šiuo pasauliu visame jo gražume. Aš supu ją ant rankų jau daug metų. Ir jos širdis palaipsniui gyja.
Motinystė gydo. Sugrąžina ten, kur aš niekada nenorėčiau grįžti laisva valia. Ir apvalo, atpalaiduoja, transformuoja. Jeigu tik leisime tam įvykti.
Kartu su vaiku įgyjame pačią save. Savo mažą mergaitę, kuriai taip norisi pas mamą ant rankų.
