Šiuolaikiniame gyvenime, vis gausėjant ugdančių žaislų, metodikų ir klubų skaičiui frazė „gyvenimas be žaislų” daugeliui tėvų skamba, švelniai tariant, keistai. Kaip gi taip – vaikas be žaislų?
Idėja buvo patikrinta praktiškai vaikų darželiuose ir rezultatai buvo labai įdomūs: vaikai daug mažiau konfliktavo ir, kaip nebūtų keista, žymiai mažiau nuobodžiavo. Likę be žaislų, jie tampa aktyvesniais, ima generuoti naujas idėjas žaidimams. Įsijungia fantazija, vaikai paverčia žaislais pačius paprasčiausius namų apyvokos daiktus. Stalai, kėdės, taburetės, pagalvės, staltiesės ar paklodės tampa labai vertingais daiktais žaidimams.
Ir svarbiausia: vaikai tampa vienas kitam svarbūs – žaidimų partnerio reikšmė išauga neregėtai. Tai lengva pastebėti. Žaidžiant su žaislais, žaidimo prasmė susiveda į tai, kad turėtum patį autoritetingiausią žaislą, o ne kad sugalvotum scenarijų ir jį sužaistum drauge su įvairiais personažais.
Vaikų darželių, kuriuose vyko ekperimentai, auklėtojai patvirtino, kad laikotarpyje be žaislų vaikai daugiau bendrauja, jų santykiai tampa tvirtesni, dėl to vaikai kolektyve labiau pasitiki savimi. Labai pozityviai tokios „atostogos be žaislų” paveikė kalbos vystymąsi. Rezultatai buvo tokie akivaizdūs, kad tėvai apsiginklavo šia idėja ir ėmė organizuoti tokias „atostogas” ir namuose. Po eksperimento vaikų paklausė, ko jiems trūko ir jie, kaip taisyklė, išvardino kaladėles, konstruktorius ir lėles – žaislus, kurie reikalauja aktyvumo ir vaizduotės. Nuoboduliu nepasiskundė nė vienas vaikas.
Kiekvienas mažylis nuo gimimo apdovanotas vaizduote ir fantazija. Šios ir kitos gamtos dovanos atsiskleidžia ir vystosi, kai vaikas laisvas nuo gatavų įpirštų vaizdinių, o praktiškai visi šiuolaikiniai žaislai ir yra būtent tokie gatavi vaizdiniai. Viskas labai paprasta: vaikas parodys daugiau fantazijos ir išradingumo žaidime, pasidarydamas arkliuką iš pagalio, o ne gavęs dovanų kaimenę fabrikinių arklių. Tas pats pasakytina apie bet kurį kitą užsiėmimą – vaizdinys formuojasi pažingsniui.
Bet kokie mėginimai mokytis rašyti ar piešti, pasitelkus į pagalbą elektroninius įrenginius ar grafinius redaktorius, stabdo vaiko kūrybinio potencialo vystymąsi. Kai ranka nejaučia pieštuko ant popieriaus, mintys tampa vangios, tai jums patvirtins bet kuris dizaineris ar architektas. Arba dailininkas. Taip ir su žaislais: vaikai žaidžia gamtoje su pagaliukais, akmenimis, kaštonais, nosinaitėmis ir kitais panašiais paprastais, po ranka pasipainiojusiais daiktais.
„Atostogų nuo žaislų” idėja – tai proga mums, suaugusiems, dar sykį susimąstyti apie tai, kad tam, jog žaistų, vaikams nereikalingi specialūs daiktai, viską, ko reikia žaidimams vaikai turi savyje.