Daugelis iš vyro reikalaujamų funkcijų iš tikrųjų priklauso tėčiui. Ir suaugusi moteris gali visai neblogai apsieiti be jų. Suaugusių moterų mūsų kultūroje praktiškai nėra, kadangi nėra moteriškos iniciacijos tradicijos.
Santykiai ir infantilumas
Jeigu vyrui užkraunamos papildomos, jam nebūdingos funkcijos, o taip dažniausiai ir atsitinka šiais laikais, jis gali prarasti susidomėjimą žmona, kadangi pati gamta priešinasi incestui.
Vyras, praradęs savo kelią, tampa palaidas ir a priori neįdomus, nepatrauklus moterims. Nebent tik kaip „nebūdingų funkcijų” šaltinis.
Jei vyras sėkmingai susidoroja su „tėtuko“ funkcijomis, jis gali būti moteriai įdomus, suteikdamas jai jeigu ne finansinę paramą ir socialinę apsaugą, tai bent jau „nepakankamai gautos tėviškos globos“ surogatą. Atsiranda tarpusavio priklausomybė, kai žmonės tampa vienas kitam tarsi lagaminais be rankenos – ir nešti sunku, ir išmesti gaila.
Kadangi mūsų kultūroje lygiai taip pat nėra suaugusių vyrų, dėl tos pačios priežasties – vyriškos iniciacijos tradicijų nebuvimo, gaunasi taip, kad vyras-vaikas pradeda atlikti žmonai-vaikui tėvo vaidmenį. Tai labai sunkūs, skausmingi santykiai.
Daug kas iš to, ko tikimasi iš žmonos, iš tikrųjų priklauso mamai. O suaugęs vyras gali visai neblogai apsieiti ir be jos. Jei moterį per daug apkrauna funkcijomis, ji praranda gebėjimą spindėti ir dėl to praranda susidomėjimą vyru.
Tačiau jeigu jai gerai sekasi atlikti mamos funkcijas, ji gali pakliūti į tarpusavio priklausomybę. Kadangi dėl jau minėtų priežasčių suaugusių moterų mūsų kultūroje taip pat beveik nėra, išeina taip, kad moteris-vaikas stengiasi atlikti motinos vaidmenį savo vyrui-vaikui.
Štai čia ateina Froidas ir viską sutvarko. Dažnai nauji partneriai ar meilužiai susirandami kaip kitos komandos žaidėjai. Pavargusi nuo „mamytės“ vaidmens, moteris gali ieškoti „tėvelio“, pamaldžiai tikėdama, kad būtent jis yra „tikras vyras“. Ir atvirkščiai.
Įprasta, standartinė šiuolaikinė pora, mėgindama susivienyti, elgiasi kaip garbaus amžiaus vaikai, velkantys milžiniškus neišsipildžiusių vaikystės lūkesčių maišus. Ir pasitaikius pirmai progai jie vožia šiuo maišu savo partneriui.
Sąjunga tuo skausmingesnė, kuo daugiau abipusių lūkesčių maišų pavyko gauti porai. Kaltės jausmas ir nuoskauda garantuoti. Nes nė vienas iš šių lūkesčių iš tikrųjų negali būti patenkintas. Pavargę nuo abipusių kankinimų, partneriai gali išsiskirti ir išeiti ieškoti kitų meilužių, apgailėtinai vilkdami per gyvenimą nepakeliamus maišus.
Išmintingose kultūrose tokių procesų prevencijai buvo sugalvoti vyriškos ir moteriškos iniciacijos ritualai, kai kandidatui į suaugusiuosius buvo padedama susitaikyti su faktu, kad jis jau nebegaus viso to, ko nespėjo gauti vaikystėje. Tai liūdna, bet nėra katastrofa, nes visavertis suaugusiojo gyvenimas žada daug naujų gerų dalykų.
Tokiose laukinėse kultūrose kaip mūsiškė, vyriškos ar moteriškos iniciacijos procesas kartais tęsiasi visą gyvenimą, sukelia daugybę psichosomatinių ligų ir niekada gyvenime nėra užbaigiamas. Daugelio senų žmonių veiduose pamatysite sustingusią įžeisto vaiko išraišką. Devyniasdešimties procentų civilizuotų Žemės gyventojų mirties priežasčių skiltyje galima drąsiai įrašyti: „neišgyveno paauglystės traumos“.
Juokinga ir liūdna. Pusiau gyvi lūkesčiai suėda daug gyvybinių jėgų. Tokia tendencija niekam nekelia džiaugsmo. Štai kodėl vis labiau populiarėja paauglių santykiai pagal seksualinės draugystės modelį.
Norėjau parašyti ką nors gero apie tokius santykius, bet neradau, ką parašyti. Visi jų pliusai abejotini. Tokių santykių minusas – abipusis neišsipildymas.
Nes tam, kad vyras pamatytų savo kelią, moteris turi parodyti jam savo sielą, pradėti švytėti. O kad ji pajustų, jog verta paskui jį sekti – jis taip pat turi parodyti savo sielą.
Seksualinių draugų santykiai tokios galimybės nesuteikia, nes neva saugaus sekso eroje visiškai kvailai iššvaistoma tobulėjimui reikalinga energija.
Nevykėlė moteris amžinai susipainioja su nevykėliais vyrais. Ar verta kalbėti apie tai, kaip tai pasireiškia makrosocialiniu lygmeniu?
Ir vis dėlto gamtoje egzistuoja natūralus vaikystės žaizdų užgydymo procesas. Jį sudaro sąmoningas ėjimas savo nusivylimo linkui. Kiekviena nusivylimo akimirka iš tikrųjų yra brendimo ir priėmimo akimirka.
Sunkumas tas, kad agresyvaus hedonizmo kultūroje nėra įprasta išgyventi nusivylimo skausmą. Ištisa psichinės anestezijos industrija tarnauja kiekvienam, kuris atsisako bręsti.
