Pamenu, tėvukui kažkas padovanojo labai brangaus konjako butelį, o aš pagiringas jį išmaukiau ir pripyliau arbatos. O praeitą savaitę atvedžiau pažindinti su tėvais savo merginą. Mama padengė stalą, o tėtis bumbtelėjo du butelius – degtinės ir konjako.

„Mudu su sūnumi – vyriškai, degtinėlės pasiurbčiosime, o mielai viešniai – konjakėlis! – sako.

Išgėrėme, mama su tėvu žiūri į būsimą marčią, o ta mostelėjo taurelę ir net nesusiraukė.

Mama paraudo ir sako: „Dažnai taip geriate?”

Marti: „Kasdien”.

Tėvukas atsikrenkštė ir sako: „Visgi brangokas malonumas!”

Maniškė: „Na, šitam pinigų visada atsiras”.

Neiškenčiau: „Gal eime televizorių pažiūrėsime?”

Tėvas: „Čia įdomiau už bet kokį televizorių”. Ir įpila maniškei dar stikliuką.

Ji paima dviem piršteliais ir sako: „Šiaip tai mes iš tokių mažų negeriame”.

Mamai net peilis iš rankų iškrito.

Sakau: „Ženklas, kad kažkoks vyras ateis”.

Tėvas: „Jau atėjo!”

O maniškė išgėrė ir sako: „Aš taip bijojau pas jus eiti, maniau, nepatiksiu…”

Tėvas, labai mandagiai: „Šiaip tai patikote, tik ar ne per smarkiai geriate?”

Maniškė: „Taurelė labai maža, va jeigu iškart stiklinę įpiltumėte…”

Tėvas: „Juk tai vos ne pusė mano atlyginimo!”

Maniškė: „Tiek mažai moka?

Tėvas: „O jums?”

Maniškė: „Pakankamai, kad mudvi su mama kasdien sočiai išgertume”.

Mama pakėlė peilį, bet nukrito šakutė, sakau: „Ženklas, kad kažkokia moteris ateis”.

Tėvas: „Neduok Dieve!”

O maniškė sako: „Mes turime šeimos tradiciją: susirenkame prie stalo ir geriame. Tik mes karštą mėgstame”.

Mamai lėkštė nukrito. Sakau: „Šukės laimę neša”.

Tėvas: „Laimė jau čia”.

Mama: „Ir didelė jūsų šeima?”

Maniškė: „Dar močiutė ir sesuo, o tėtis mus paliko – daug gėrė!”

Tėtis: „O jūs, reiškia, nedaug?”

Maniškė: „Na, dvi stiklines išgeriu”.

Tėvas: „Taigi pusė butelio išeina!”

Maniškė; „Na ir kas, svarbiausia – vakare nieko nevalgyti”.

Mama: „Tai jūs netgi neužkąsdama?

Maniškė: „Kodėl? Uogienės turime”.

Tėvukas: „Šitą gėrimėlį su citrina gerai”.

Maniškė: „Su citrina pas mus močiutė geria. Aštuoniasdešimt metų, o kol neišgers, miegoti neina”.

Tėvas atsistojo, sako: „Malonu buvo susipažinti”.

Maniškė: „Man irgi labai malonu. Dėkoju už arbatą”.

„Kokią arbatą?” – išpučia akis tėvas. Ir tik dabar viską supranta.

Dėbtelėjo į mane kaip vilkas, o aš sakau: „O ko jis ten stovi bare pusę metų? Išgėriau, kad nesugestų”.

Iš visko sprendžiant, neįtikinau. Nes į sprandą vis dėlto gavau nevaikiškai.

.