Mane ši tema jaudino labai seniai, o atsakymai ateina ne iš karto.

Labai sunku suprasti, kas yra pagarba vyriškiui, kai augi be tėvo, apie kurį mama nepasako nieko gero. O ir aplinkui vyrų nebuvo pernelyg daug, juo labiau tokių, kuriuos galima buvo gerbti.

Štai, beje, pirmasis mums, moterims, būdingas mitas. „Ne visus vyrus galima ir reikia gerbti”.

Tačiau.

Pirmas dalykas – vyrą sukuria moteris. Ir jeigu greta tavęs toks vyras, kurios „neįmanoma gerbti” – čia ir tavo atsakomybė. Mačiau daug vyriškių, kurie tiesiog persimainydavo, tapdavo visiškai kitais žmonėmis, kai jų moterys imdavo į juos kitaip žiūrėti.

Antra – visi mes Dievo dalelės. Ir aš, ir mano vyras, ir mūsų vaikai, ir pardavėja, ir paštininkas, ir netgi tasai benamis iš geležinkelio stoties. Visi mes gimstame vienodi ir sukurti pagal Dievo paveikslą. Tiesiog mes esame lašai, o jis – okeanas.

Trečia – mes juk visi puikiai žinome, kad bet koks mūsų „negaliu” reiškia visų pirma „nenoriu”.

Lengviau pasakyti, kad artimas žmogus nevertas pagarbos, negu išmokti jį gerbti. Pagarba prasideda nuo priėmimo. Aš, kaip moteris, turiu visiškai priimti savo vyrą tokiu, koks jis yra. Mes dažnai apie tai girdime, bet ar darome? Juk tai taip sudėtinga – priimti jį visiškai, absoliučiai:

• Su visais trūkumais;
• Su visa jo šeima ir draugų ratu;
• Su jo gyvenimo sąlygomis (namais ar jų neturėjimų, dideliu ar mažu atlyginimu ir t.t.);
• Su visais jo hobiais ir polinkiais;
• Su visomis jo pažiūromis į gyvenimą.

Visada lauki, kada gi jis pasikeis. Pradės daugiau uždirbti, nustos priklausyti nuo mamos ar draugų nuomonės… Taip sudėtinga susitaikyti su mintimi, kad jis NEPASIKEIS.

Tačiau tik tokiu atveju įmanoma pagarba. Kai žiūri į savo vyrą ir sakai jam „Taip”. Ir jam, ir visam tam, kas su juo susiję. Tai susitaikymas. Susitaikymas su mintimi, kad neturėsime prašmatnaus namo, kad nevažinėsime į elitinius viešbučius atostogauti. Susitaikymas su tuo, kad jis nevaikščios po parką su vaikais ir nevedžios jų į darželį. Susitaikymas su tuo, kad jis nesilankys pas psichologą spręsti šeimos problemų. Susitaikymas su tuo, kad jis VISADA liks tokiu, kaip dabar.

Yra patarlė šia tema: kai vyras veda moterį, jis prašo tik vieno – „visada lik tokia, kokia esi dabar”. Tačiau moteris keičiasi. O moteris, kai išteka, visada viliasi, kad jis pasikeis. Tačiau jis nesikeičia.

Tokius mus sukūrė gamta ir labai kvaila būtų su ja kariauti. Moteris permaininga kaip vėjas, kaip sklandantis pūkelis. Keičiasi nuotaikos, mintys, požiūriai. O vyras stabilus kaip siena, kaip uola, kaip didžiulis garvežys. Jis laikosi tų pačių pažiūrų visą gyvenimą.

Kai prašome, kad jis pasikeistų, mes faktiškai prašome, kad jis taptų moterimi. Kad pakeistų savo prigimtį, sugriautų pats save ir susilipdytų naują žmogų, iš granito luito pavirtęs minkomu minkšto molio gabalu.

Vyras – kaip automobilis. Jis nuveš ten, kur reikia. Jeigu susitaikome su mintimi, kad važiuosime „Golfuku”, o ne „Mersedesu” – tai jau nemenkas pliusas. Tai leis išvengti nepateisinamų lūkesčių, susijusių su kelione. Ir tada važiuojant galima mėgautis bendravimu, vaizdais už langu ir pačiu važiavimo faktu. O jeigu sėdėsi ir pastoviai galvosi, kad „Mersedese” yra kondicionierius, geresnė audiosistema ir atrodo jis kur kas solidžiau – išgaruos visas kelionės malonumas.

Klausimas, kodėl pas mane „Golfukas”, o pas kaimynę „BMW” – šiek tiek iš kitos operos. Jeigu jau tu važinėji „Golfuku”, tai reikia gerbti savo transportą. Nes pati prieš „niolika” metų nusprendei, kad važinėsi būtent tokiu automobiliu. Ir turbūt ne šiaip nusprendei, o dėl to, kad kažkas tave jame užkabino. Vadinasi, ne toks jis beviltiškas.

Antrasis mitas. „Pagarbos vyrui laipsnis nieko nepakeičia mano gyvenime”

Visose religijose ir visose kultūrose vyras yra galva. Tai reiškia, kad nuo to, ką jis daro ir kaip daro, priklauso visos šeimos gerovė. Ir jau paskui patikslinama, kad moteris – tai kaklas. Kuris sukinėja tą galvą į visas puses. Moteris renkasi, kurlink galva žiūri ir ką ji kuria. Šis vaidmuo labai svarbus – pasuksi ne į tą pusę ir vietoje gėlyno gali nužingsniuoti į tvartą. O jeigu sukinėsi galvą į visas puses, tai išvis gali niekur nenueiti.

Jeigu vyras – automobilis, tai moteris – jo kuras. Jeigu neužpilsime bako, automobilis nevažiuos. Be to, labai svarbu, kuo tą baką užpildome. Galima atskiestu ir nekokybišku benzinu ir tada kelionė ilgai nesitęs. Užpilsi kokybiško kuro – greičiau ir toliau nuvažiuosi.

Mūsų požiūris į vyrą – tai jo kuras. Ir pats kokybiškiausias iš visų įmanomų degalų yra pagarba. Kai žmona gerbia vyrą, jo gyvenimas visiškai pasikeičia.

• Jį automatiškai pradeda gerbti aplinkiniai;
• Kaip pasekmė – jam siūlo geresnį darbą ar bendradarbiavimą;
• Atsiranda gerų draugų, kurie padės sunkią minutę;
• Į šeimą lengviau ateina pinigai. Ir didesniais kiekiais.

Ir tai vyksta savaime. Čia yra kaip tik tai, ką moteris realiai gali pakeisti savo šeimyniniame gyvenime. Čia būtent tas būdas, kaip padaryti įtaką vyrui ir jo uždarbiui. Pradėti jį gerbti.

Yra dar viena šių „degalų” charakteristika – ištikimybė. Tai labai plati tema, pakalbėsime apie ją kitą kartą.

Trečiasis mitas. „Aš ir be jo apsieisiu!”

Labai populiarios pastaruoju metu idėjos: aš nepriklausoma, aš galiu pati viskuo apsirūpinti… Moterys daro karjerą, nesėdi motinystės atostogose, kad neprarastų darbo, stengiasi uždirbti daugiau už vyrą. Negana to, mergaičių tėvai iš visų jėgų stengiasi suteikti joms „teisingą išsilavinimą”. Jiems atrodo, kad gavusios gerą profesiją, dukros bus laimingos. Pačios apsirūpins, nes maža kas.

Ir tasai „maža kas” nutinka vis dažniau. Subyra šeimos, dukrelės lieka su vaikais ant rankų – ir štai, diplomas jau pravertė. Lyg ir viskas teisinga. Bet.

O kodėl gi išyra tos šeimos? Priežasčių labai daug, tačiau yra viena, mano požiūriu – esminė.

Mus, moteris, auklėja kaip vyrus. Mūsų nemoko būti moterimis. Nemoko rūpintis kitais. Nemoko kurti namuose atmosferos ir jaukumo. Nemoko auklėti vaikų. Mūsų mamų pavyzdžiai irgi tolimi nuo pozityvo. Daugelio mamos vienos auklėjo vaikus. Ir dukros mato, kad mama – stipri. Ir už tai ją gerbia. Na ir kas, kad šalia nėra vyro – užtat mama tokia gerbiama!

Grįžtant prie autotransporto tematikos. Ko reikia automobiliui, kad važiuotų toli ir greitai? Kokybiško techninio aptarnavimo. Pakeisti tepalus, pripūsti padangas… Tai – rūpinimasis automobiliu. Ir tai – irgi mūsų funkcija. Mes, moterys, sukurtos tam, kad rūpintumės kitais. Ypač vyrais. Pamaitinti, aprengti, nuraminti pokalbiu, užsiūti skylutę kelnėse…

Mama neįtraukė manęs į buities darbus. Nemokė gaminti, siūti, prižiūrėti save. Aš ir pati nesidomėjau. Nesupratau, kad tai svarbu ir reikalinga. Mokykloje turėjau po dvi valandas buities pamokų per savaitę. Jose turėjome mokytis siūti ir gaminti, tačiau dažniausiai mes ruošdavome namų darbus – matematiką, fiziką, užsienio kalbą. Tai, kas gyvenime tikrai pravers.

Baigusi mokyklą, įstojau ne ten, kur širdis veržėsi (jau tada traukė psichologijos fakultetas), o ten, kur galėjau gauti paklausią ir gerai apmokamą profesiją – matematiką. Suprantama, kad mes ten studijavome tik integralus ir programavimą. O ne tai, kokias užuolaidas reikia pakabinti virtuvėje ar kokius žaidimus geriausia žaisti su vienerių metų mažyliu.

Kai ištekėjau – sutrikau, pasimečiau. Atsikraustėme į tuščią butą, o aš nežinau ką jame daryti. Kokios turi būti užuolaidos, kam reikalingos tos staltiesės, kaip lyginami tie nelemti kelnių kantai, kuriems galams virtuvėje tiek daug peilių, ką pagaminti, neskaitant bulvių košės…

Dabar suprantu, kad nemokėjau nieko. Absoliučiai nieko to, ką turi mokėti moteris. Ir iki šiol daug ko nemoku. Iki šiol maisto gaminimas man tikra kančia. Tiesiog todėl, kad mažai ką moku gaminti. Ir sagą prisiūti, ir skylutę užadyti man didelė problema. Negaliu pakęsti tvarkytis, nuolat užmirštu palaistyti gėles, nušluostyti dulkes. Žinau labai mažai vaikiškų žaidimų ir eilėraštukų, nors turiu du vaikus.

Aš mokausi būti moterimi, mokausi gaminti, siūti, rūšiuoti skalbinius, sekti pasakas. Kaip sudėtinga viso to mokytis, kai tau 30, ir kaip natūralu, kai tau 5-7 metai!

Moterų nemoko svarbiausio dalyko – būti šeimos širdimi, patikimu užnugariu. O kai šeima neturi širdies, jai nelieka jokių šansų.

Pagal religinius ir ne vien religinius kanonus moteris viską gauna per vyrą. Ji, žinoma, gali ir pati užsidirbti butą, automobilį, vasarnamį. Tačiau čia esama daug povandeninių rifų.

Tokiais metodais ji negaus visko, ko norisi. Susikūrusi materialią gerovę, ji praras šeimyninę laimę, kadangi nebėra laiko bendrauti su vyru ir vaikais. Tai žlugdo sutuoktinių tarpusavio santykius, jei tik sutuoktinis apskritai su ja pasilieka.

Ji suformuoja savyje vyriškus bruožus, kas daro įtaką jos hormoniniam fonui – prasideda moteriškos ligos. Taip pat tai įtakoja koks vyras bus šalia. Jeigu moteris pavirsta vyru, tai vyrui TENKA tapti moterimi. Ir tada jau beprasmiška mėginti pakeisti „tą skudurą”. Jis negali tapti vyru, kadangi vyro vieta šeimoje jau užimta (teko, beje, susidurti su situacija, kai vyras palieka tokią moterį ir susiranda moterišką gyvenimo draugę. Ir prasideda kilimas karjeros laiptais, vyras realizuojasi vyriškoje sferoje, o pirmoji žmona žiūri į visa tai šokiruota – kodėl jis su manimi buvo toks skuduras?)

Ji netaps laiminga ir tai, tikriausiai, pats svarbiausias punktas.

Ketvirtasis mitas. „Tegu iš pradžių jis pradeda mane gerbti, o paskui ir aš apie tai pagalvosiu”

Neįmanoma pakeisti kito žmogaus – juk mes puikiai tai žinome. Pradėti reikia nuo savęs.

Jeigu gerbiu savo vyrą, atlieku savo moteriškas funkcijas, visiškai priimu jį tokiu, kokį jį sukūrė gamta ar Dievas – jam nebelieka jokio kito kelio kaip tik atsakyti jums sava pagarba į jūsų pagarbą.

Ir svarbiausias dalykas. Kaip gerbti vyrą? Ką tai reiškia praktikoje?

Kaip jau sakiau, būtina visiškai priimti vyrą ir viską, kas su juo susiję. Tai pamatai, be kurių visa kita paprasčiausiai neįmanoma.

Labai svarbu įveikti savyje troškimą „pagerinti” savo vyrą. Moterims tai itin sunku. Visada galima atrasti tai, ką reikėtų „paremontuoti”, „nupoliruoti”.

Reikia liautis būti užsiciklinusiai ties trūkumais. Jeigu tu su jais susitaikai, priimi juos, tada nustoji kreipti į juos dėmesį. Vietoje to, kad sukeltum skandalą dėl išmėtytų po visą kambarį kojinių, tu tuomet paprasčiausiai ištarsi: „Mielasis, susirink kojines”. Ir jis tikrai susirinks.

Reikia pradėti įžvelgti vyriškyje tai, kas gera. Kai mes jį pasirinkome, matėme jo stipriąsias puses. Paskui mes pradedame įžūlėti ir tai jau tampa norma. Na taip, kartą į savaitę padovanoja gėlių, ir kas iš to? Na taip, pakankamai uždirba, aš galiu nedirbti, sėdžiu namie – ir kas čia tokio? Na taip, vedžioja vaiką į parką, tai juk vaikas bendras! Ir taip toliau. Tačiau kai pagalvoji, tai argi visa tai nesvarbu ir neverta pagarbos? Prisimink viską, ką jis padarė tavo ir šeimos labui. Ir pildyk šį sąrašą. Tada bus lengviau suprasti, su kokiu puikiu žmogumi gyveni. Visada, kiekviename žmoguje galima rasti teigiamų bruožų. Tiesiog reikia patraukti į šalį pretenzijas ir prisiminti.

Ir vėlgi – labai svarbu išmokti sutikti su juo. Klausytis visko, ką jis kalba ir sutikti. Nebūtinai daryti tai, ką jis sako, svarbu, kad jis jaustų, jog tu su juo sutinki. Žmona – pats artimiausias draugas vyro širdžiai. Tik tokiuose santykiuose gimsta tikra meilė. Jeigu vyras kažko nepasakoja žmonai dėl to, kad ji jo nesupranta ar jį smerkia, jis susiras kitas „ausis”. Ir būtent tos „ausys” paskui gali tapti jo antrąja žmona.

Man ši tema labai aktuali ir sunki darbe. Bet būtent tai labai naudinga mano šeimai. Būtent tai padeda, kai ateina krizė. Būtent dėl to norėjau ja pasidalinti.

Linkiu jums malonios kelionės savo mylimu automobiliu – su puikiais degalais, puikia technine priežiūra – ir tegu kelyje jūsų laukia tik malonūs įspūdžiai.

.