Į mane poros kreipiasi pačiais įvairiausiais klausimais: nori geriau suprasti vienas kitą, jaučia, kad tolsta vienas nuo kito, anksčiau buvo artimesni, o dabar dažnai barasi, vienas kito negirdi ir t.t.
Kartais klausimas skamba kitaip: norėtume suprasti, ar esame suderinami, kadangi dažnai pykstamės, ilgai nesitaikome, gal vertėtų išsiskirti?
Čia svarbu pažymėti, kad niekas neturi teisės, išskyrus pačią porą, spresti – būti jiems pora ir toliau, ar išsivaikščioti. Psichologo uždavinys šioje situacijoje – padėti sutuoktiniams užmegzti emocinį ryšį vienas su kitu, kad jie pagaliau pradėtų kalbėtis apie savo poreikius, norus, jausmus: apie meilę, santykių svarbą, skausmą, nusivylimą, nuoskaudą, lūkesčius ir apie tai, kas jiems svarbu santykiuose ir kaip tai galima būtų išsaugoti.
Juk dažnai sutuoktiniai bijo demonstruoti savo nerimą ir baimę, kad partneris atstums, teks likti vienai/vienam, baimę pasirodyti silpnu ir t.t. Ir tada jie ima slėpti savi pirmines emocijas: baimę, skausmą, nusivylimą bei kaltę. Ir kaip skydu užsidengia antrinėmis emocijomis: susierzinimu ir pykčiu. Į darbą paleidžiami tokie ginklai, kaip kritika, kaltinimai, nuvertinimas. Antroji pusė nelieka skolinga ir pradeda santykius lyginti su kitų žmonių santykiais, ne savų santykių naudai, atmosfera dar labiau įkaista, pasipila įžeidimai.
Kai kurios poros bendrauja tarpusavyje praktiškai vien skandalų pagalba. Skandalas tokioje šeimoje reiškia „meilę”.
Kivirčą pradedantis partneris „pakviečia” antrą pusę tame kivirče sudalyvauti. Jeigu tasai sutinka, reiškia, santykiai tęsiasi. O štai jeigu antras partneris sako, kad viskas gerai, kad konflikto nėra arba nutraukia kontaktą – prasti reikalai. Viskas paprasta: konflikto metu vyksta savotiškas suartėjimas, juk abu kalba apie tai, ką galvoja, išsako susikaupusias nuoskaudas, išreiškia nusivylimą.
Nuo prisipažinimo meilėje konfliktas skiriasi tik „minuso” ženklu, o štai emocijos kunkuliuoja lygiai taip pat audringai.
Gaunasi, kad kažkuriuo momentu konfliktas tampa vieninteliu požymiu, rodančiu, kad partneriai vis dar reikalingi vienas kitam. Tai, žinoma, labai destruktyvus bendravimo būdas, kuris bet kuriuo momentu gali sugriauti santykius.
Kaip tai vyksta?
Jis: ateina namo, trenkia durimis, atrodo paniuręs.
Ji: pyksta ant manęs, kad nesudėliojau drabužių, aš ir taip darbuose paskendusi, o jis charakterį rodo. Tada ir aš parodysiu, tegu nepašildytą vakarienę valgo!
Jis: sėdasi valgyti nepašildytos vakarienės. Galvoja: visą dieną namie kiurksojo ir maisto pašildyti negali! Trenkia šaukštą, tylėdamas išeina.
Moteris susirenka patalynę ir eina miegoti į kitą kambarį.
Jis: nuostabi savaitės pradžia. Ryte padangą pradūriau, dieną viršininkas iškoneveikė, vakare – nepatenkinta žmona. Kuo nepatenkinta – neaišku…
Nesunku pastebėti, kad abiejų sutuoktinių poreikiai liko nepatenkinti: ji norėjo jeigu ne pagalbos buityje, tai bent jau pajausti, jog tai, ką ji daro namuose, vyrui svarbu ir vertinga. Vyrui gi norėjosi išsipasakoti, kaip praėjo nemaloni diena, sulaukti palaikymo. Rezultatas: abu pikti ir nusivylę.
O kaip galėjo būti?
Jis: grįžta namo, trenkia durimis, atrodo paniuręs.
Ji: ko toks paniuręs? Sunki diena?
Jis: taip, ratą pradūriau, į darbą pavėlavau, gavau velnių nuo viršininko…
Ji:; sėskis, vakarienę pašildysiu.
Arba:
Jis: tas suknistas ratas, būtinai ryte turėjo prakiurti!
Ji: prisėsk, pašildysiu vakarienę.
Daugeliui porų atrodo labai nesaugu klausinėti vienas kito, ką vienas ar kitas turi galvoje. Daugelis baiminasi pasitikslinti ar pasakyti, kad jiedu svarbūs vienas kitam. Jie nesiryžta prisipažinti, jog jiems reikia meilės ir artumo, nedrįsta kalbėti apie savo jausmus ir išgyvenimus.
Pamėginkite būti artimesni vienas kitam ir santykiuose atsiras šiluma ir džiaugsmas, nes jie taps saugesni, juose bus daugiau pasitikėjimo ir meilės.
