Jums neteks bėgioti paskui tuos, kuriems lemta būti jūsų gyvenime

Tikrai nelengva pripažinti faktą, kad mūsų gyvenime kartais pasirodo žmonės, kurie visai nenori tapti jo dalimi. Nepriklausomai nuo to, kiek stengiamės juos išlaikyti, jie vis tiek sieks pasišalinti.

Kažkuriuo momentu į galvą šauna įdomus klausimas: „Ar verta man toliau kovoti dėl šių žmonių, gal reikėtų paprasčiausiai leisti jiems išeiti?”

Mūsuose paplitusi nuomonė, kad už mums kažkuo reikšmingus žmones pakovoti galima ir reikia. Turime dėti neįtikėtinas pastangas vardan tų „ypatingų” žmonių.

Tačiau visi tokie tvirtinimai praranda prasmę, jeigu gainiodamiesi tokius žmones netenkame jėgų, išsekiname save. Tai tas momentas, kai dėl šios kovos patenkate į santykius, kurie neduoda jums nieko gero.

Mano gyvenime buvo įvairių santykių. Ir romantiškų, ir draugiškų, kuriuose gyvendama, negalėjau atsikratyti pojūčio, tartum visą „darbą” dirbčiau išimtinai aš viena. Jaučiausi taip, tarsi tik man rūpėtų, kad šie santykiai tęstųsi toliau.

Nežiūrint į tai, niekada neprašiau, kad žmonės darytų mano labui kažką jiems neįmanomo. Viskas, ko man reikėjo – tai tiesiog lašelis pastangų iš kito žmogaus pusės. Bent truputėlis, bent šis tas. Norėjosi pamatyti kokį nors ženklą, kuris padėtų suprasti, kad aš tam žmogui tiek pat svarbi, kiek jis man svarbus.

Niekam nesinori tyliai sėdėti nuošalyje ir laukti, kada į jį ar į ją pagaliau atkreips dėmesį.

Bent jau ne visi turi jėgų ir laiko žmonėms, kurie to neverti. Asmeniškai aš nenoriu, kad gautųsi taip, jog domiuosi kito žmogaus gyvenimu ir negaunu to paties mainais. Aš daugiau nenoriu piršti savęs žmonėms.

Nenoriu daugiau būti tuo žmogumi, kuris pirmas prisimena, jog reikia kažkam paskambinti, kadangi mudu jau seniai nesikalbėjome. Nenoriu žmonių nieko versti daryti.

Viskas dėl to, kad kai dviem žmonėms norisi būti drauge, norisi bendrauti, tai nėra nieko tokio, kas galėtų tai sukliudyti. Santykiai egzistuoja tik dėl to, kad abu žmonės daro viską, kas įmanoma, kad jie egzistuotų.

Šie žmonės drauge kovoja. Jie kovos vienas dėl kito ir ateityje, nes tik šitaip santykiai galės toliau egzistuoti. Atsikalbinėjimai, pasiteisinimai – visa tai iliuzijos. Iliuzijos apie tai, ko mes akivaizdžiai nepajėgūs padaryti.

Ateityje turėkite galvoje: jeigu yra noro, galimybių visada atsiras.

Gaila, bet kol supratau faktą, kad reikia tiesiog žmogų paleisti, man teko gerokai pasikankinti. Galų gale žmonės elgiasi taip, kaip nori. Aš visiškai negaliu nieko su tuo padaryti.

Galiausiai sudariau su savimi sutartį. Supratau, kad nieko negalėsiu padaryti, kad žmonės nesielgtų egoistiškai, tačiau esu pajėgi kruopščiai atsirinkti tuos, kurių labui galiu eikvoti ir laiką, ir jėgas.

Aš užaugau, subrendau ir suvokiau faktą, kad labiausiai vertinti turiu būtent pačią save. Man nereikia žmogaus, kuriam nereikia manęs. Aš daugiau paskui nieką nelakstysiu ir nieko nesivysiu. Tai nereiškia, kad užsiciklinau į save, tiesiog aš noriu, kad žmonės elgtųsi su manimi taip pat, kaip aš elgiuosi su jais. Viskas labai paprasta.

Labai nelengva išsiskirti su žmogumi, į kurį investavome visas savo jėgas, tačiau aš žinau, kad niekada daugiau iš nieko nemaldausiu pasilikti mano gyvenime. Jūs irgi neprivalote to daryti.

Atminkite, kad jei kažkas išties nori būti su jumis, jis nežais šitų žaidimų. Viskas susiklostys dėka tų pastangų, kurias dėsite jūs abu.

Tausokite savo meilę ir jėgas tiems, kurie yra išties to verti. Esate nusipelnę būti laimingi ir mylimi.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *