Moterys mėgsta daug reikalauti iš vyrų. Internete ir moteriškuose žurnaluose netgi spausdinami sąrašai, kuriuose kruopščiai suregistruota, ką „moteriai privalo tikras vyras”. O jeigu neduoda, ko iš jo reikalaujama, reiškia, toks ten ir vyras… Be to, sąrašuose gali kartais būti tiek įvairiausių punktų, kad paprasčiau iškart pripažinti, kad esi ne vyras, negu pamėginti išpildyti bent dalį reikalavimų.
Iš kur tokie išpūsti reikalavimai? Ar tikrai visa tai turi ką nors bendro su tikru vyriškumu?
Iš visko sprendžiant, minėtas taisykles išradinėjančios moterys kitados nieko negavo iš savo tėčių ir dabar šį nepasitenkinimą perkelia visai vyrų giminei, bando būtent šitaip kompensuoti vaikystėje patirtą meilės ir rūpinimosi deficitą. Savo išpūstais reikalavimais jos nori jėga išplėšti iš vyrų pagarbą, nori būti išgirstos ir suprastos, vertinamos ir mylimos.
Tačiau toks mechanizmas, savaime aišku, nesuveikia ir negali suveikti. Meilės negalima išsireikalauti, meilė ateina pati. Meilei reikalinga laisvė. O taisyklės ir „tu privalai!” uždaro meilę į narvą.
Paimkime patį paprasčiausią „tu privalai”, reikalaujamą iš vyro – liūdnai pagarsėjusias gėles. Vyrui kalama į galvą, kad jis privalo dovanoti moteriai gėles. Tačiau kai dovanojimas paverčiamas privaloma pareiga, vyras netenka bet kokios laisvės rinktis. Sutikite, gyventi prievartos atmosferoje – nelabai komfortiška. Ir jei be gėlių jis „privalo” dar begalę įvairiausių dalykų, tai nuo tokių santykių norisi kuo greičiau sprukti. Kaip iš kalėjimo. Ką dauguma vyrų, tiesą sakant, ir daro.
Norėčiau būti teisingai suprasta, todėl dėl viso pikto patikslinsiu, kad esama ir privalomų pareigų, tačiau jos paprastai iš pradžių aptariamos, o jau paskui pora jas pasiskirsto tarpusavyje. Kiekvienas savo valia prisiima savo atsakomybės už šeimą dalį. Be jokios prievartos.
„Visa tai aišku, bet juk taip norisi meilės…” – paprieštaraus dabar moterys. Tai kaipgi jos gauti be visų tų taisyklių ir „tu privalai!”
Mano manymu, čia yra du esminiai momentai. Pirma – reikia išmokti be baimės kalbėti apie save, apie tai, ko jums norisi. Jeigu kalba eina apie gėles, galima pasakyti ne „tu privalai man jų padovanoti”, o „kaip aš mėgstu gėles, kaip džiaugiuosi, kai jos papuošia mūsų namus, man tada taip jauku ir gera…” Ar dar kažką panašaus, tačiau būtinai „jūsų kalba”, o ne sausomis iš žurnalo iškaltomis taisyklėmis. Jeigu vyrui ir jūsų, ir judviejų santykiai išties svarbūs, jis pats norės, kad jaustumėtės gerai ir jaukiai, pats nutars padovanoti jums gėlių. Štai taip atrodo pasirinkimo laisvė.
Žinoma, iš pirmo karto galite būti nesuprasta, juk vyrui iš tiesų sunku suprasti, ką reiškia gauti gėlių, jis ne moteris, jis kitaip mąsto ir jaučia. Vyras gali suprasti, ką reiškia meškerė, bilietas į krepšinio rungtynes ir kiti vyriški džiaugsmai. Dėl to jums tikriausiai teks pasakyti jam apie gėles kelis kartus, kol pagaliau supras. Galima pačiai nusipirkti gėlių ir džiaugtis jomis jam matant. Šiuo atveju yra itin daug šansų, kad ir vyrui kils idėja jus būtent gėlėmis pradžiuginti.
Antras esminis momentas – dėkingumas. „Privalai” – reiškia, kad jūs kažko negaunate ir vyras privalo jums tai duoti. Kvepia prievarta, privertimu. O galima vadovautis kitu principu. Jūs jau dabar nemažai iš vyro gaunate ir esate jam už tai dėkinga. Šiuo atveju vyrą džiugins jūsų dėkingumas ir kils visiškai natūralus noras ieškoti būdų kaip dar galima būtų jus pradžiuginti. Juk visada norisi džiuginti mylimą žmogų, šitaip mes ir patys pasijaučiame laimingais.
Apskritai paėmus, lytis iš tikrųjų čionai yra antraeilis dalykas. Tas pats mechanizmas veikia ir atvirkštine tvarka. Pernelyg daug iš moterų reikalaujantys vyrai irgi gali pasinaudoti čia pateiktais patarimais.
Pakeiskite visus tuos savo „tu privalai” į „man norėtųsi”, „aš labai mėgstu”, jauskite mylimam žmogui dėkingumą ir būsite laimingos.
