Kartais taip jau nutinka. Jūs žiūrite į mylimo žmogaus elgesį ir pastebite, koks jis geras ir malonus kitiems. Mielas, komunikabilus, besišypsantis, palaikantis ir pan. O su jumis – viskas atvirkščiai. Kodėl taip vyksta?
Galbūt priežastis yra ta, kad žmogus nebemato jūsų santykių vertės. Pavyzdžiui, jeigu tai jūsų vyras, žmona, draugas ir net tėvai. Jei kalbame apie artimus žmones. Galbūt žmogus nebejaučia senojo ryšio, ir nebenori suartėti, bet vis dar yra priverstas bendrauti.
Mano situacija būtent tokia. Yra draugė, kurioje aš visiškai nematau vertės, bet ji – mūsų didelio draugų rato narė. Ir aš galiu būti malonus visiems, bet ne jai. Sausai atsakysiu į jos klausimus ir pan. Tiesiog taip jau atsitiko – iš manęs dėmesio ji nesulauks.
Antroji priežastis. Manau, kad žmogus pats savaime gali būti neypatingai geras. O tai, kad jis malonus kitiems, tėra viso labo kaukė atrodyti geru žmogumi sociume. O su jumis jis artimas, kartu gyvena, todėl elgiasi taip, kaip iš tikrųjų jaučiasi, be kaukės. Taip, tai gali būti labai skaudu.
Kita vertus, tai reiškia, kad žmogus jus išties suvokia kaip artimą žmogų. Juk sociumas daro mums spaudimą, kad būtume malonūs, mandagūs ir visada su šypsena. Štai kai kurie ir užsimauna atitinkamą kaukę pašalinių žmonių draugijoje. O jūs – ne pašalinis, kaukę galima nusiimti.
Be to, priežastis gali slypėti jumyse. Taip, ne visada reikia priežasties ieškoti kitame žmoguje. Kuo jūs galite „nusikalsti”? Savo reakcija. Pavyzdžiui, vyras dovanoja savo moteriai dovaną. O ji niekaip nereaguoja, nebent sausai pratars: „aha, ačiū“. Kam tada toliau dėl jos stengtis?
