Kai kuriems tėvams apie jų vaikus

Norime priminti kai kuriems tėvams tai, ko jie nežinojo arba tiesiog pamiršo.

Jūsų vaikas – ne granito skulptūra, jam kartais lygiai taip pat svarbu triukšmingai palakstyti ir garsiai pašokinėti kaip ir mums svarbu pasėdėti ar pagulėti tyloje.

Jūsų vaikas – ne psichologijos mokslų daktaras, subtiliai jaučiantis momentus, kada galima prie jūsų prieiti su savo klausimais, o kada – ne. Jis prieina ir klausinėja tada, kai kilo poreikis, ir labai gerai, kad norėdamas išspręsti savo sunkumus jis prieina būtent prie jūsų.

Jūsų vaikas – ne jaunesnių brolių ir seserų linksmintojas, auklėtojas, prižiūrėtojas. Jis visiškai neprivalo užsiimti šiuo darbu, kad tėvai pailsėtų, atsisakydamas savo paties, tegu kol kas dar vaikiškų, bet ne mažiau svarbių užsiėmimų.

Jūsų vaikas – ne dosnus mecenatas, dalinantis žaisliukus visiems kaimynų vaikams žaidimų aikštelėje vien todėl, kad tie jaunesni ir kad jie staiga užsimanė tais žaislais pažaisti. Tėvams kartais tenka teisingai pasirinkti, kas svarbiau – geri santykiai su kaimynėmis vaikų aikštelėje, ar geri santykiai su nuosavu vaiku.

Jūsų vaikas – ne kurjeris ir ne tarnas, nešiojantis namiškiams televizoriaus pultelį, telefonus, vandens stiklines, vos pareikalavus. Kaip ir jūs, vaikas turi savų uždavinių šiame gyvenime. Vargu ar tų uždavinių sąraše esama pareigos būti tėvų ir kitų namiškių tarnu.

Jūsų vaikas – ne Indijos jogas, sugebantis minties galia įveikti savo baimę, kai jam baisu, verksmą, kai verkiasi, ir nenorą, kai nesinori. Jaunesnio amžiaus neindijos nejogams visa tai – absoliučiai natūralios reakcijos, kurių slopinimas, beje, veda į neurozes ir problemas su adekvačia saviverte.

Jūsų vaikas – ne abiturientas, laikantis baigiamuosius egzaminus ir neturintis teisės daryti klaidų. Ne vaikas, o jūs, suaugę žmonės, šiuo metu laikote kantrybės, meilės ir priėmimo egzaminą, kai tuo tarpu vaikas pirmą kartą bando valytis dantukus ir daryti visa kita jūsų bendroje vonioje su savo ar jūsų dantų pasta ir šepetėliu. Kai pagalvoji, tai apskritai pusę vaikystės sudaro klaidos, o štai kuo užsipildys antroji vaikystės pusė – sugebėjimu ištaisyti klaidas ir daugiau jų nedaryti, ar nesibaigiančiais priekaištais – priklauso nuo tėvų išminties.

O jeigu dar rimčiau, tai visiems tėvams, kurie su priekaištu ir pretenzijomis žvelgia į savo vaiką, būtų naudinga paklausti savęs: „Ar norėtųsi man pačiam/pačiai šiuo momentu būti savo vaiku ir turėti tokį tėvą/mamą, kaip aš?” Ir jei atsakymas į šį svarbų klausimą bus neigiamas ar išvis neaiškus, reiškia, ne tik vaikas elgiasi kažkaip ne taip.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *