Yra atlikta daug tyrimų ir parašyta daug darbų apie taktilinio kontakto tarp vaikų ir tėvų poreikį. Tai ne šiaip meilės ir švelnumo apraiška, bet ir vienas svarbiausių harmoningo vaiko nervų sistemos vystymosi komponentų.
Apkabinimai suteikia džiaugsmo ir abipusės meilės jausmus – o tai labai susilpnina arba visiškai pašalina nerimą keliančius išgyvenimus, taip pat palengvina streso krūvį vaiko psichikai.
Yra dar vienas svarbus momentas – separacija. Atrodytų, ką tai turi bendro? O ryšys akivaizdus.
Ankstyvaisiais gyvenimo tarpsniais vaikas gali „išmatuoti meilės kiekį“ sau tik per taktilinio kontakto su tėvais intensyvumą. Šis kontaktas apima meilę ir emocinį palaikymą, saugumo jausmą ir dėmesį.
Paskutinis punktas yra toks pat svarbus, kaip ir ankstesni, nes visi puikiai žino, kad jei mažylis negavo pakankamai dėmesio, jis vis tiek to pasieks, bet tik savaip, kaip jam gausis – negatyvizmu, kaprizais, isterijos priepuoliais. Todėl svarbu adekvačiai parodyti dėmesį.
Tai štai, apie separaciją…
Jei apkabinimų pakanka, vaikas, kaip sakoma, yra „pripildytas“ tėvų meilės ir palaikymo. Susiformuoja pasitikėjimas savimi ir savivertė. O tai reiškia daugiau ramybės netikrumo situacijose. Tai veda prie nepriklausomybės formavimosi, įveikiant diskomfortą. Tokiu būdu iki paauglystės, o juo labiau iki jaunuolio amžiaus, žmogus tampa pasirengęs pradėti savarankišką gyvenimą.
Ar matėte smėlio dėžėse ir žaidimų aikštelėse besistumdančius ir besipešančius vaikus? Lygiai taip pat jie gali peštis su savo tėvais. Tai – irgi lytėjimo kontaktas. Jo poreikis išlieka, o kaip tą poreikį patenkinti, vaikas renkasi pats. Jis bando užmegzti lytėjimo kontaktą, tačiau nežino, kaip tai padaryti teisingai. Ir viskas dėl to, kad tėvų ir vaikų santykiuose yra tam tikras lytėjimo apraiškų trūkumas. Iš čia, beje, gimsta gebėjimas draugauti ir būdai palaikyti draugystę.
Todėl harmoningai vaikų raidai apkabinimus organizuoti reikia ne „per šventes“, o kasdien. Kad vaikas nelauktų, kol bus apkabintas, ir dėl to nesusiformuotų ypatingas požiūris į taktiliškumą.
Dabar, manau, suprantate, iš kur gali išaugti visos šios artumo baimės? Iš čia kyla ir klaidingas įsitikinimas, kad apsikabinimai yra kažkokia išskirtinė vertybė, kurią būtina užsitarnauti. Ne. Tai įprasta, normali abipusės simpatijos ir meilės apraiška, o kartais tiesiog šilto požiūrio į žmogų pasireiškimas. Tame nėra nieko ypatingo ir supervertingo, ko reikėtų specialiai nusipelnyti.
Apkabinkite savo vaiką.
