Mes, tėvai, tikrai nesame idealūs. Nei vienas iš mūsų. Ir nesvarbu, kad įdedame neapsakomai daug pastangų, kad tokiais taptume, vis tiek padarome klaidų.
Mes žinome, kad rėkti ant vaikų negalima. Suprantame, jog turėtume kantriai ir išsamiai atsakinėti į vaikų užduodamus klausimus. Suvokiame, kokios yra mūsų namų taisyklės ir kad jos galioja visiems, ne tik vaikams. Mes puikiai žinome, kad negalime meluoti, manipuliuoti ir apskritai turime rodyti išskirtinai teigiamą pavyzdį savo atžaloms. Stengiamės suteikti viską, ko vaikams reikia o dažniausiai ir dar daugiau.
Taip, teoriškai žinome. Praktiškai – būna visko.
Pasitaiko dienų, kai nesugebame ramiai dešimtą kartą pakartoti, jog jau yra vėlu ir mes turime eiti miegučio, kai vaikai vis nulipa nuo lovos ar pabėga ir šaukia „nepagausi“. Taip pat kartais nusibosta kartoti, kad maisto ant grindų nemėtome. Ne visada užtenka kantrybės su šypsena ir entuziazmu atsakinėti į vaiko klausimus, kai mes bandome susikaupti ties darbu, o į mūsų paaiškinimą kodėl lyja lietus, nežinia kelintą kartą pasigirsta „o kodėl?“. Kartais neatskleidžiame vaikams, kad vakare, palikę vaiką pas senelius, visai nevažiuojame į darbą, o susiruošėme į kiną. Taip pat tėvai ne visada pripažįsta, kad klydo ir neatskleidžia, kad vaiko rodomas dinozauras turi kitą pavadinimą, negu jie įvardino. Kartais, kai vaikai nemato, mes žaidžiame kompiuterinius žaidimus, nors „mūsų šeimoje yra tokia taisyklė, kad kompiuteris skirtas tik mokslui ir darbui“. Ir, aišku, mes nesuperkame vaikui visų žaislų, kuriuos „turi visi kiti“ bendraamžiai, ar kuriuos vaikas „įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio“ parduotuvių lentynose. Tikrai kasdien rasime pavyzdžių, ką mes galėjome padaryti kitaip, ką galėjome padaryti geriau ar dėl ko mūsų vaikučiai liko nepatenkinti.
Gera žinia ta, kad nėra idealių tėvų ir klysti yra žmogiška. Nors ir padarome klaidų, mes esame patys geriausi tėvai mūsų vaikų akimis. Aišku, jeigu mes nenaudojame fizinio ar emocinio smurto prieš savo vaikus (nemušame, nestumdome, nežeminame, nepravardžiuojame, viešai nekritikuojame ir t.t.).
Tačiau kaip taip atsitinka, kad kartais tėvai išgirsta iš vaikų „Tu blogas“, „Aš tavęs nemyliu“, „Nenoriu, kad eitum į mano kambarį“ arba dar blogiau, pasako „Aš tavęs nekenčiu“?
Dažniausiai būna taip, kad vaikai, sakydami mus skaudinančius žodžius, netgi neįsisąmonina, ką jie reiškia. Dažnai vaikai nesupranta, ką reiškia žodis „neapykanta“, tačiau puikiai žino, kad sulauks audringos tėvų reakcijos, pasakę tokį žodį.
Taip pat maži vaikai neapibendrina savo jausmų, o išreiškia tuo metu besiveržiančius jausmus. Vaiko „Aš tavęs nemyliu“ dažnai reiškia „Aš šiuo metu pykstu, kad neleidai man daryti tai, ką aš norėjau“ o vaiko pasakyta frazė „Tu manęs nemyli“ gali reikšti tiesiog „Man nepatinka, kad ką tik uždraudei man valgyti saldainius, o vyresnei sesei leidi“. Supykęs vaikas gali išrėkti daug nemalonių dalykų, o po kelių minučių net neprisiminti, kad pyko.
Mes turėtume prisiminti, kad vaikai dar tik mokosi tinkamai reikšti savo neigiamus jausmus, o mes, suaugę, turime juos išmokyti, kaip tai padaryti. Jokiu būdu į vaiko „Aš tavęs nemyliu“ ar „Tu blogas“ negalime atsakyti tuo pačiu. Nesakykime vaikams „Aš tavęs taip pat nemyliu“, nemoralizuokime „Aš tiek dėl tavęs darau, o tu…“.
Padėkime vaikams konstruktyviai reikšti pyktį, parodykime, kad suprantame ir priimame vaikus kartu su jų išgyvenimais. Pasakykime „Aš suprantu, kad dabar pyksti…“, „Žinau, kad iš tikrųjų taip negalvoji ir taip nori parodyti, jog tau nepatinka, kad turi pasilikti pas močiutę…“ ir būtinai priminkime „O aš tave labai myliu“. Svarbu, kai vaikas nusiramina ne sakyti, kad mes įsižeidėme arba, kas dar blogiau, kad dabar nekalbėsime su vaiku, o ramiai paaiškinti, kad mums buvo nemalonu ir pamokyti, kaip kitą kartą supykęs jis galėtų pasielgti.
Taigi būkime stiprūs, kantrūs ir prisiminkime, kad ką besakytų – vaikai labai myli savo tėvus ir myli besąlygiškai. O mūsų pareiga – priimti tiek teigiamas, tiek neigiamas vaiko emocijas, padėti jas suprasti, išgyventi ir tinkamai išreikšti.
UAB „Galimybių Arsenalas“ psichologė Evelina Ježenkina
