Kaip atsikratyti priklausomybės nuo meilės

Meilės poreikis žmogui tiek pat svarbus, kiek maistas ar kvėpavimas. Vaikas gimsta sklidinas meilės, jis myli viską aplinkui, atviras pasauliui ir su meile tyrinėja visus jo gyventojus. O paskui susiduria su apribojimais. Jį pradeda mokyti – ką mylėti galima, o ko negalima, kaip mylėti teisinga, o kaip neteisinga. Šito jį moko šeima, visuomenė, religija.

Šeima

Iš pradžių vaikas mokosi meilės būdų, kuriuos įvaldė tėvai, kartu su motinos pienu sugeria visas jos baimes, visą jos skausmą. Kadangi emociškai ir energetiškai kūdikis susijęs su mama ir gyvena jos emocijomis ir jos būsenomis.

Dažnai atsitinka, kad mama, gimus vaikui, visiškai jam pasišvenčia, pamiršdama ir save ir vyrą. Vyras tokiu atveju gali pasinerti į darbus, alkoholį, išeiti pas kitą moterį, tačiau tai kito straipsnio tema.

Mama sako vaikui: „Tu – mano džiaugsmas, mano meilė, mano gyvenimas” ir t.t. Ji įkala jam šias savo nuostatas, demonstruoja pasiaukojimą, įperša vaikui savo meilės supratimą, kad meilė – tai priklausomybė nuo kito žmogaus. O paskui moko vaiką, kaip reikšti savo meilę:

„Parodyk, kaip mane myli. Apkabink. Pabučiuok” – ir už tai pagiria bei apdovanoja.

Paskui parodo vaikui, kokių meilės formų ji nepakenčia. Stengdamasi išauklėti vaiką „teisingu”, paklusniu, sėkmingu, ji nepripažįsta ir slopina tuos jo bruožus, kurie, jos manymui, gali pakenkti ateityje:

„Kai šitai darai, aš tavęs nemyliu”, „Daryk štai šitaip, kol iki infarkto manęs nenukankinai!”, „Protingi vaikai taip nesielgia!” ir t.t.

Iš meilės mamai, vaikas atsisako savo įgimtų bruožų. Tačiau tie bruožai – tai jo individualumas ir šito individualumo jis atsisakė, paaukojo jį mamai/tėčiui/senelei. Jis nebegali mylėti savęs besąlygiškai. Jis kenčia nuo kaltės jausmo, jeigu elgiasi taip, kaip nepatinka tėvams, laiko save netikusiu ir blogu.

Sociumas

Pažvelgus į literatūros kūrinius, paaiškėja, kad meilė juose vaizduojama išimtinai kaip kančia, skausmas, pasiaukojimas, net jeigu ji abipusė. Filmai irgi siunčia tokius pat signalus, apdainuoja kančias dėl meilės ir vardan meilės. Žmogus nuo vaikystės įsisąmonina šiuos elgesio modelius ir jie tampa jo pasąmonės programomis, kurios nulemia visą tolimesnį gyvenimą.

Aukojimo ir pasiaukojimo modeliams pritaria ne tik visuomenė, bet ir religija. savi norai, saviraiška bei meilė sau tapatinami su egoizmu.

Užaugęs su iškreiptu požiūriu, kad meilė gaunama tik kaip atlygis už gerus poelgius, teisingas emocijas ir teisingus asmenybės bruožus, žmogus pradeda ieškoti, kas gi pritars jo elgesiui. Juk būtent taip jis supranta meilę. Ir vardan to pritarimo jis vėl savęs atsisako.

Tuo pat metu jis kenčia dėl to, kad ištisi jo asmenybės klodai negali pasireikšti, visuomenė užkonservavo juos viduje.

Ir jis suranda žmogų, kuris turi šių bruožų ir emocijų, kuris leidžia sau laisvai jas reikšti. Jis žavisi tokiu žmogumi ir tuo pat metu, lygiai kaip ir tėvai, nepritaria jo elgesiui. Šis vidinis konfliktas dar labiau sustiprina kančias.

Tuo pat metu žmogus negali atsisakyti santykių, kadangi jais kompensuoja savo įkalintą šešėlinę asmenybės dalį. Šie santykiai tampa jo paties asmenybės pratęsimu. Ir dėl to:

  • „Be tavęs manęs nėra…”
  • „Man be tavęs blogai…”
  • „Aš be tavęs mirsiu…”
  • „Tu – mano meilė, mano džiaugsmas, mano gyvenimas…”

Ir taip toliau. Būtent taip susiformuoja ir pasireiškia priklausomi santykiai.

Kaip iš jų ištrūkti?

Ištrūkti iš šių santykių ar pakylėti juos į naują lygmenį žmogus gali tik tada, kai susitaikys su savimi tokiu, koks jis yra – su visais savo aspektais. Kai išmoks mylėti save besąlygiškai. Kad taip atsitiktų, reikia atsižvelgti į tai, kas partneryje, „mylimame” žmoguje, labiausiai erzina ir susitaikyti su tais bruožais savo paties viduje, kur jie įkalinti.

Reikia leisti sau būti savimi:

  • Išreikšti tai, kas paslėpta ir įkalinta viduje;
  • Norėti ir daryti, kas norisi;
  • Atsisakyti poreikio laukti kitų žmonių pritarimo;
  • Daryti klaidas;
  • Mylėti save be jokių išankstinių sąlygų.

Visa tai užtikrins asmenybės vientisumą ir tada atkris būtinybė kamšyti savo kančių, savo nepasitenkinimo savimi bei gyvenimu, kitu žmogumi pramuštas skyles.

Suvokimas kaip reikia mylėti kitą žmogų ateina tik per meilę sau ir susitaikymą su savimi. Apie tai ir religijos skelbia: „Pamilk artimą savo, kaip pats save”.

Harmoningi santykiai – tai santykiai, kupini pagarbos ir meilės sau ir partneriui, tai dviejų pilnaverčių žmonių santykiai.

.



Naujienos iš interneto

One thought on “Kaip atsikratyti priklausomybės nuo meilės”

  1. Moterys dažnai pamiršta mylėti ir save, savimi pasirūpinti, palikti sau jėgų ir laiko, o po to nelaimingos kaltina vyrus, jog tie nedaro to paties, kad jie reikalauja dėmesio ir sau. Tiesiog nereikia būti nelaimingoms, priverstinai daryti tai, ko nekenti (pvz., kasdien plauti grindų ar kepti pyragų), nereikia apsimetinėti „gera mergaite”, kai tokia natūraliai ne esi… BŪKITE savimi, o ne atrodykite (ne vaidinkite savęs)! Palikite sau resursų, ne paaukokite jų visų kitiems, ne kenkite sau, MYLĖKITE IR SAVE!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *