Dėkingumas. Ką Jums sako šitas žodis? Kokią reikšmę Jums jis turi? O gal… jokios?
Prieš kokius 5 metus šitas žodis man nereiškė absoliučiai nieko. Aš gal net nesuvokiau jo prasmės ir reikšmės. Žinojau, kad toks žodis yra, bet man jis ir buvo tik žodis, tam tikra paradigma, sudėliota iš raidžių.
Sąmoningas žmogus nuolat jaučiasi dėkingas. Už ką? Už viską! Pirmiausia, kad gimė šitame laike ir šitoje erdvėje. Šitoje šalyje, šitame mieste ar miestelyje, šitų konkrečių žmonių: vyro ir moters, šeimoje. Už gyvybę, kurią suteikė tėvai. Už tą aplinką, kuri supo jį, kol augo. Ir žmones, kuriuos sutiko. Dėkingas už tai, kad turi būtent tokius fizinius duomenis, išvaizdą, sveikatą; stiprybes, gebėjimus ir talentus.
Už viską, kas vyksta jo gyvenime. Už sėkmes, o labiausiai už nesėkmes. Nes tik sąmoningas žmogus aiškiai suvokia, kad nesėkmė tai nėra nesėkmė, tai yra užduotis, kurią jam gyvenimas pateikė, ir į kurią atsakymo jis dar nerado. Teisingo atsakymo nerado. Teisingo tai situacijai, tai akimirkai. Nes kitą akimirką tas sprendimas jau gali netikti. Bet juk esmė yra tame, kad tinkamai, gyvenimiškai teisingai (mano galva, gyvenimiška tiesa yra skirtinga nuo moralinės tiesos) gali pasielgti tik tą vienintelę, nuostabią, niekad negrįžtančią akimirką.
Gyvenimas yra nuostabus, vienintelis, nepakartojamas. Tikras, gyvas, besikeičiantis. Daug geresnis ir įdomesnis nei amerikietiški kalneliai, spalvingesnis nei pati spalvingiausia vaivorykštė ir baltesnis ir juodesnis nei puikiojo zebro dryžiai. Nes gyvenimas duoda pamokas nemokamai. Ir tai tikrai nuostabu: vienintelis mokytojas, kuris moko nemokamai, bet labai kokybiškai. Tokių pamokų net už didžiausius pasaulio pinigus negausi niekur. Už ne pinigus irgi.
Ir būtent už tas pačias skaudžiausias gyvenimo pamokas aš jaučiuosi labiausiai dėkinga. Nes jos labiausiai išaugino mane, įnešė daugiau sąmoningumo, tikro suvokimo apie pasaulį ir šito pasaulio žmones. Būtent per skausmą ir vyksta augimas, tobulėjimas, sielos kaip deimanto šlifavimas.
Žinoma, išmokta, suvokta, priimta gyvenimo pamoka yra geroji pusė. Blogoji pusė yra tada, kai žmogus neįstengia, nenori suvokti, ką jam nori pasakyti gyvenimas, ir jis galiausiai save sugniuždo, nužudo savo sielą, apleidžia ligomis savo kūną. Gyvena praeityje, tarsi užstringa praeities įvykiuose ir tikrai tuomet lieka tik vaikščiojančia daržove. Tokių žmonių savo aplinkoje greičiausiai pažįstat ir aš asmeniškai labai juos užjaučiu. Jie patys atima iš savęs galimybę pakilti į tokį aukštį, į kokį nori.
Gyventi tokį gyvenimą, kokio jie nori. Jie atsisako iš tos nesėkmės pasiimti pamoką, atima iš savęs galimybę paaugti. Jie nemato gerosios nesėkmės pusės. Nes bet koks reiškinys turi dvi puses ir tik nuo žmogaus priklauso, kurią pusę jis labiau akcentuoja, kur jis kreipia ir užfiksuoja savo žvilgsnį. Juk turbūt svarbiausia gyvenime yra požiūris. Realybė gali būti skaudi, sunki, bet…
Svarbu pamatyti joje teigiamą dalyką, kitą jo pusę. Kurioje greičiausiai ir yra nauja galimybė startui, naujam suvokimui, naujai galimybei. Juk kol gyvi, tol galite daug dalykų pakeisti ir sukurti tokią realybę, kokios norite. Juk tik nuo jūsų priklauso, ar (ne)sėkmė virs Jūsų pakilimo ar nusileidimo taku.
Įsivaizduokime situaciją: žmogus neteko darbo arba bankrutavo. Darbo netekimas įvairių autorių nurodomas kaip viena iš labiausiai traumuojančių patirčių. Netenkama finansinio stabilumo, prarandama veikla, apima slogios emocijos, išsibalansuoja ramybės teikusi monotonija, keičiasi gyvenimas, artima ateitis tampa neaiški, neapibrėžta. Visa tai yra tiesa, realybė.
Bet… Gyvenimas yra toks, kad jame viskas vyksta taip, kaip ir turi vykti. Ir galbūt tam žmogui tokiu būdu gyvenimas sako, kad reikia truputį sustoti ir pagalvoti, kaip gyveni. Gal laikas pradėti kažką savo, ar galbūt laikas buvo keisti kryptį, gal žmonės ne tie, ar galų gale gal šeimai ar sveikatai ir pan. dėmesio buvo per mažai skirta… Visame, kas vyksta, dažniausiai yra gilesnė priežastis, nei kad yra matoma iš pirmo žvilgsnio.
Aš manau, kad man tekusias gyvenimo pamokas išmokau sėkmingai. Ir viliuosi, kad tas pamokas, kurios man dar teks, irgi įveiksiu sau naudingiausiu, save labiausiai tausojančiu būdu. Kita vertus, pamokų, kurios dažnai pirmą akimirką atrodo kaip tikrų tikriausios visiškos nesėkmės, nereikia bijoti. Jos labai gerai parodo žmogaus potencialą, jo tvirtumą, lankstumą, stiprybes. Jos leidžia parodyti save tokį gerą, koks tik tą akimirką esate. O jei dar nesate, leidžia save sukurti tokį, kokį visada svajojote matyti ir sutikti. Argi ne tada veriasi visas pasaulio grožis prieš akis?
O kaip į nesėkmes reaguojate Jūs? Ką galite teigiamo pasiimti sau iš patirtos (ne)sėkmės? Koks Jūsų gyvenimo laikotarpis buvo vertingiausias: audra ar štilis?
Nesėkmė virsta sėkme, jei iš jos pasimokome. M. Forbesas.
