Kaip išauklėti vyrą? Nieko sudėtingo, svarbu laikytis vos kelių nesudėtingų taisyklių. Geriausiai ši schema buvo realizuojama klasikinėje angliškoje mokykloje.
Pirmiausiai išsiaiškinkime, kas yra auklėjimas. Nereikia jo painioti su mokymu.
Mokymas – tai darbas su protu, informacijos įrašymas į smegenų „kietąjį diską“ ir įgūdžių, kurie pravers tolimesniame gyvenime, formavimas. Pavyzdžiui – skaitymas, rašymas, skaičiavimas.
O auklėjimas – tai visų pirma darbas su instinktais. Vienų instinktų slopinimas ir kitų instinktyvių programų ugdymas, aktyvavimas. Pavyzdžiui, žmogus turi laukinį instinktą „nugvelbk“, kuris prieštarauja šiuolaikinio sociumo interesams. Vadinasi, sociumas turi dvi išeitis. Galima atjungti ar bent jau užslopinti šį instinktą. Jeigu nepavyko, galima „išjungti” ir izoliuoti nuo visuomenės patį asmenį. Abu šiuos metodus sociumas su permaininga sėkme realizuoja. Pirmą metodą – kaip pagrindinį, antrą – kaip pagalbinį.
Su kenksmingų instinktų skleidėjų eliminavimu viskas aišku, visais laikais vagis žalodavo ar pakardavo. Geriausiu atveju, izoliuodavo nuo visuomenės ir praktiškai panaudodavo kaip vergus galerose ar kasyklose. Tačiau mus domina būtent profilaktinis darbas. Kenksmingų instinktų slopinimas ir neutralizavimas. Nuslopinti instinktą „nugvelbk“ galima, pavyzdžiui, pasitelkus į pagalbą savisaugos instinktą. T.y. įbauginti žmogų: „Jeigu vogsi – sėsi į kalėjimą“. Tai efektyvu, tačiau tik tol, kol žmogus nemato šalimais policininko ir nepasijunta nebaudžiamas. Kai aplinkui nėra grėsmės, savisaugos instinktas atsijungia. Kad jis neatsijungtų, subalansuotuose sociumuose neišvengiamos bausmės grėsmė sklinda dar ir iš visagalio ir visamatančio dievo.
Yra kitas būdas nuslopinti įgimtą elgsenos elementą – auklėjimas rodant pavyzdį. Kol vaikas mažas, jis sugeria ir įsirašo visą informaciją pasąmonės lygmenyje. Nukritai – pajutai skausmą, vadinasi, reikia mokytis laikytis ant kojų. Pačiupai be leidimo saldainį – mama nubaudė, vadinasi, imti be leidimo negalima. Ir visi likusieji suaugę žmonės mamai pritaria. Susiformuoja pasąmoninga nuostata, kad vagystė yra nepriimtina.
Trečią – novatorišką – kelią pasiūlė prieš 2000 metų Kristus iš Nazareto. Laukinius egoistinius instinktus nuslopinti galima pasitelkus į pagalbą vėliau atsiradusį altruistinį rūpinimosi artimuoju instinktą – „mylėk artimą kaip pats save“. Kitaip sakant, sukuriamas papildomas psichologinis barjeras. Juk iš tiesų – vogti iš to, kurį myli yra kažkaip nenatūralu. Tam, kurį myli, atvirkščiai, norisi ką nors padovanoti. Šis metodas pasirodė esąs toks efektyvus, kad jo pagrindu užgimė ir suklestėjo krikščioniška civilizacija. Išties geniali idėja.
Kol žmonės gyveno gentyse, o instinktai 100% atitiko jų būtį, jokios būtinybės auklėti apskritai nebuvo. Pavyzdžiui, vagystė ar plėšimas buvo gyvenimo norma, kaip ir visame gyvūnijos pasaulyje. Vadeiva pasiimdavo grobį ir pateles, kiek tik jam jų reikėjo. Kiti stiprūs patinai irgi nebadavo, atimdami grobį iš silpnesnių. O silpnieji – kam jie rūpi, tai tik eikvojamoji evoliucijos medžiaga, pašaras kardadančiams tigrams. Slopinti instinktus, t.y. auklėti, buvo absoliučiai beprasmiška ir kenksminga. Vaikus auklėjo ir mokė pats gyvenimas.
Kai tik atsirado ginklai, iškart atsirado ir didžiulė būtinybė neutralizuoti instinktus, kurie galėjo sukelti ginkluotus konfliktus genties viduje. Užgimė tabu sistema. Negalima žudyti gentainių. Negalima imti svetimo. Negalima lįsti prie svetimos moters. Negalima ginčytis su šamanu arba senoliu. Kitaip tau nukirs ranką, galvą, išdurs akis, iškastruos, išvarys iš genties ir panašiai. Be to, Griaustinio dievas nubaus tave savo Ugnine Strėle, o protėvių dvasios neįsileis į padorią vietą savo hierarchijoje po mirties. O kas gali būti baisiau senovės žmogui už amžiną kentėjimą žemiausiose hierarchijos pakopose? Pati baisiausia bausmė! Be to, plėtojantis materialiajai kultūrai ir technologijoms, iškilo reikalas apmokyti berniukus. O tai reiškia, kad jie privalo klausyti mokytojo, o ne ginčyti jo autoritetą. T.y. prieš pradedant mokymą, juose būtina nuslopinti su rangais susijusias ambicijas, kitaip sakant – išauklėti.
Dabar pažiūrėkime, kaip tai veikė lyčių tarpusavio santykių srityje. Vyrams, dėl jų kompetencijos sferų specifikos, būtina buvo nuslopinti kenksmingus hierarchinio instinkto pasireiškimus, o tik po to – lytinio. Našles ir vienišas moteris juk irgi kažkas turėjo apvaisinti ir maitinti. Dėl to vyrų lytinį instinktą kultūrinė ir religinė tradicija tramdė tik tose ribose, kurios buvo būtinos užtikrinant jo nuosavos šeimos ir kitų šeimų tvirtumą.
Kitas reikalas – moterys. Jų biologinė kompetencijos sfera – santykiai su vyrais, apvaisintojo pasirinkimas ir gimdymas. Dėl to instinktyviosios programos itin stipriai veikia šioje sferoje. Tuo tarpu hierarchinis instinktas joms išsivystęs menkai ir jį automatiškai slopina savisaugos instinktas. Dėl to, auklėjant mergaites, buvo slopinami pirmiausiai sociumui kenksmingi instinktai, kuriuos diktavo lytinis instinktas. Pavyzdžiui, kad būtų išvengta išprievartavimų, o taip pat vyrų aukų peštynėse dėl moterų, buvo slopinamas moterų siekis seksualiai provokuoti (net iki draudimo rodyti savo veidą): „moteris turi būti kukli“. Taip pat buvo slopinami į matriarchatą ir iš to sekančią dėsningą sociumo žūtį vedantis siekis dominuoti: „moteris turi būti nuolanki, švelni, klausyti vyro ir jį gerbti“.
Berniukų ir mergaičių auklėjimo uždaviniai buvo absoliučiai skirtingi, išspręsti juos vieningu auklėjimo procesu buvo neįmanoma, dėl to visose brandžiose ir subalansuotose kultūrose berniukai ir mergaitės, pasiekę tam tikrą amžių, buvo auklėjami atskirai.
Šiuolaikiniame išbalansuotame matriarchate auklėjimas vyksta bendrai ir auklėja abiejų lyčių vaikus beveik vien tik moterys.
Viešpataujant šiuolaikiniam matriarchatui, berniukas, nuo ankstyvos vaikystės atsidūręs tarp dominuojančių moterų (motina, auklėtoja darželyje, mokytojos), dažnai netgi užaugęs apskritai be tėvo, yra be paliovos žeminamas ir patiria patyčias, kurios palaipsniui nužudo jame vyrišką prigimtį ir aktyvumą. Jis netenka lytinės saviidentifikacijos. Mes taip prie šito pripratome, kad net nepastebime. „Ko tu čia lakstai, kaip nenormalus, pasižiūrėk, antai, į mergaites, jos tylutėliai sėdi ir žaidžia su lėlėmis „namais“. Jos yra geros, o tu – blogas!“. Visuomenės ir berniuką apspitusių moterų tikslas – paversti vyrą lengvai valdomu ir nekeliančiu rūpesčių marionete. Kitaip sakant – nuslopinti įgimtą aktyvaus medžiotojo ir kario instinktą, nuslopinti asmenybę. Tuo pat metu neišvengiamai nuslopinamas gyvybinis aktyvumas, iniciatyvumas, seksualumas ir visi kiti bendro gyvybiškumo pasireiškimai. Berniukai paprasčiausiai sužalojami.
Be to, šiuolaikiniame matriarchate viešpataujančios moterys neišvengiamai išlieja ant berniukų visą savo neapykantą vyrams ir seksualinį alkį. Tokio „auklėjimo“ rezultatas – šiuolaikinis vidutinis statistinis „išsiauklėjęs“ vyriškis: pasyvus veršelis su dirbtinai nusmukdytu rangu. Pagal biologinę klasifikaciją – žemesnio rango sutvėrimas. Ir kai jis užauga, moterys, vadovaudamosis savo instinktyvia lytine programa, nebežiūri į jį kaip į vyrą. Jis tampa seksualiai nepatrauklus. Suprantama, jam išsivysto nepilnavertiškumo kompleksas. Ir netgi jei gyvenime tokia užguita asmenybė pasirodys esanti pakankamai stipri, kad sugebėtų atsistoti ant kojų ir pramušti dalį virtualių barjerų, kuriuos sukūrė „auklėtojos“, tai iš jaunystės užsilikę kompleksai ir įprasta elgesio maniera vis tiek slopins jo seksualinį patrauklumą. Tuo tarpu berniukai su stipriu patino instinktu, kurių rango potencialią labai sunku sunaikinti, yra vadinami „sunkiai auklėjamais“. Šiais laikais juos jau pradeda gydyti.
Jokios kompetencijos neturinčios, isteriškos rėksnės – taip mokytojas traktuoja „sunkiai auklėjamų“ berniukų hierarchinis instinktas. Jos iš principo negali tapti jiems autoritetais. Dėl to matriarchatizuota mokykla nesugeba jų nieko išmokyti ir jie neįgyja kokybiško išsilavinimo. Bet užtat jie išsaugo savo seksualinį patrauklumą, reikalingą moterims. Kartą vienoje kompanijoje tapau aršaus ginčo liudininku.
Du vyrai ginčijosi apie santykius su moterimis. Įdomu, kad abu ginčijosi iš priešingų, nenatūralių pozicijų. Vienas iš jų buvo realiai aukšto rango vyriškis su aktyviu vado instinktu, sėkmingas verslininkas, protingas, turtingas, patyręs vadovas, mokantis priimti ir prastumti teisingus sprendimus, tačiau jo išvaizda ir manieros buvo kaip pas „išauklėtą“, t.y. žemo rango vyriškį. Jis sudarė savimi nepasitikinčio žmogaus įspūdį. O antras – plevėsa, amžinai neturintis pinigų, tačiau labai savimi pasitikintis išoriškai. Paprastai antro tipo vyrai tampa pirmojo tipo atstovų svita. Pirmasis neturi pasisekimo tarp moterų, antrasis – išnaudoja pasisekimą visu 100%.
Rezultate realiai aukšto rango atstovas atsiduria žemo rango atstovo pozicijose ir jo sektoriumi seksualinėje rinkoje tampa prostitutės – ir įprastos, ir buitinės. Jis yra įsitikinęs, kad moterų reikia siekti ir dovanoti joms dovanas. O nevykėlis su išoriškais aukšto rango atstovo požymiais – maudosi moterų meilėje ir nemokamo sekso jūroje. Ir jis niekaip negalėjo suprasti, kuriems galams dovanoti dovanas ir kovoti dėl moterų, jeigu jos ir taip kariasi jam ant kaklo. T.y. šiuolaikinė auklėjimo sistema atima iš vyro seksualinį patrauklumą. Žaloja vyrus. Iš esmės, auklėti tokiais metodais berniukus – tai tas pats, kas žaloti vaikų darželiuose gražių mergaičių veidus.
Šiais laikais ir berniukai, ir mergaitės auklėjami būti moterimis, vaikų sąmonėje susimodeliuoja ir įsitvirtina matriarchatiškas sociumo tipas. Bet kokio konflikto atveju mergaitės skundžiasi auklėtojai arba mokytojai, o toji, nieko nesiaiškindama, baudžia berniuką netgi tais atvejais, jeigu kaltos mergaitės. Tokiu būdu vaiko sąmonėje susiformuoja berniuko kaltumo prezumpcija ir įsitikinimas, kad mergaitės yra nebaudžiamos. Mergaitės pozicionuojamos kaip aukštesnės būtybės. Berniukai – kaip žemesnės. Mokytojos vaidina vyrus baudžiančios matriarchatinės valstybės vaidmenį. Jaunimas įžengia į suaugusių pasaulį su jau įsiėdusiu į sąmonę suvokimu, kad sociume viešpatauja matriarchatinė hierarchija. Bendra berniukų ir mergaičių auklėjimo sistema tikslingai paverčia berniukus žemo rango būtybėmis. Žaliava faršui, kurį sudaro matriarchato permalti vyrų likimai.
Kad berniukai būtų teisingai išauklėti ir kokybiškai išlavinti, svarbu laikytis vos kelių nesudėtingų taisyklių.
1. Berniukai turi būti auklėjami atskirai nuo mergaičių.
2. Mokytojais turi būti vyrai. Berniukų, sulaukusių sąmoningo amžiau, mokymas – tai biologinė vyrų funkcija. Vadas senovėje pasiimdavo savo sūnus į medžioklę, apmokydavo juos ir padėdavo užimti prideramą vietą hierarchijoje.
3. Mokytojo rangas (autoritetas) turi būti nepasiekiamai aukštas, lyginant su mokinio rangu. Tada berniukas instinktyviai žvelgs į mokytoją kaip į vedlį. O informacija, kuri sklinda iš vedlio, turi maksimalią vertę, kadangi ją įsisavinęs, gali prasibrauti į hierarchijos viršūnę. Jeigu informaciją skleidžia žemo rango bendruomenės narys arba moteris, tai tokios informacijos vertė nulinė, kadangi ji visiškai nenaudinga, siekiant aukštesnio rango. Dėl to berniukai prastai įsimena tą medžiagą, kurią jiems dėsto mokytojos arba nepasitikintis savimi vargšas mokytojėlis.
4. Negalima slopinti berniukų aktyvumo, jį reikia nukreipti į mokslą, sportą ir komandinius žaidimus.
5. Būtina visokeriopai ugdyti savarankišką mąstymą ir atsakomybės jausmą.
Geriausiai tokia schema buvo realizuojama klasikinėje angliškoje mokykloje.
Ta pati taisyklė veikia ir auklėjant šeimoje. Labiausiai paplitusi tėvų klaida yra ta, kad mėginanti dominuoti šeimoje motina, abejojanti vyro autoritetu, sunaikina ir jo, ir savo pačios autoritetą. Rezultate berniukas nebeklausys abiejų tėvų ir neįsisavins nė vieno iš tėvų siunčiamų signalų. Vaikui, ypač paauglystės amžiuje, suveikia programa: „Jeigu riejasi tarpusavyje, vadinasi, jų abiejų rangas bendruomenės hierarchijoje abejotinas. Vadinasi, jį reikia užginčyti ir sumenkinti, pačiam iškylant aukščiau viso šito“. O jeigu motina akivaizdžiai dominuoja po padu sėdinčio tėvo atžvilgiu, vaikas apskritai neteks aiškios lytinės saviidentifikacijos.
