Kaip renkamės mylimuosius

Kas nors tikriausiai pasakys: nieko mes nesirenkame, tiesiog įsimylime ir tiek. Tačiau taip nėra, mes būtent renkamės, ką įsimylėti. Juk neatsitiktinai mums patinka, kaip taisyklė, kažkoks konkretus žmonių tipažas.

Tai kas gi mus skatina rinktis konkretaus tipo žmones? Ogi vis ta pati vaikystės patirtis, sukaupta, bendraujant su tėvais. Visa tai, ko kažkada iš jų negavome, stengiamės kompensuoti jau suaugę – partnerio pagalba. Norime tarsi išsigydyti vaikystės žaizdas, iš naujo nueiti meilės kelią, tik dabar jau be deficitų, traumų ir sukrėtimų.

Dėl to pasąmonės lygmenyje renkamės tuos žmones, kurie arba panašūs į mūsų tėvus išoriškai, elgesiu mūsų atžvilgiu, arba tuos, su kurių pagalba galime atkartoti panašią tarpusavio bendravimo patirtį. Pavyzdžiui, mergaitė turėjo labai rūstų tėvą, kuris su ja bendraudavo tik tada, kai reikėdavo išbarti ar nubausti, ir nerodė jai ypatingos meilės. Jau suaugusi mergina greičiausiai ieškos už save vyresnių vyrų, užimančių kritikuojančio tėvo poziciją, tačiau tuo pat metu ji lauks ir tikėsis iš jo meilės ir švelnumo.

Žinoma, tokioje situacijoje vargu ar pavyks sukurti harmoningus santykius. Moteris arba įklimps į priklausomus ir neurotiškus santykius, arba jie pakankamai greitai pasibaigs. Kodėl? Todėl, kad partneris negali duoti tos besąlygiškos meilės ir priėmimo, kurį gali duoti tik tėvas, o tokie nepilnaverčiai santykiai neišvengiamai sukels naują traumą, tiksliau, vaikystėje patirtų traumuojančių išgyvenimų pasikartojimą.

Taigi kaip ištrūkti iš šio užburto rato ir nustoti vis iš naujo rinktis nelaimingus santykius?

Būtina suvokti, koks gilus iracionalus įsitikinimas slypi už noro kompensuoti vaikystėje patirtą traumuojančią patirtį ir patikrinti, kiek tas įsitikinimas atitinka realybę. Bėda ta, kad tokio pobūdžio įsitikinimai dažniausiai jau seniai būna praradę savo aktualumą, tačiau mes ir toliau šventai jais tikime. Kai tik atsikratysime tokių įsitikinimų, iš karto neliks poreikio kažką kompensuoti.

Pratęsiu pavyzdį su ta mergina. Darbo su psichoterapeutu proceso metu paaiškėjo, kad ji buvo giliai įsitikinusi, jog yra nepakankamai gera, dėl ko visą laiką turi įrodinėti savo gerumą. Ji buvo pasirengusi iš kailio išsinerti, kad tik gautų teigiamą savo kritikuojančio vyro įvertinimą, stengėsi būti tobula moterimi ir atitikti visus jo lūkesčius. Jos įsivaizdavimu, jeigu toks reiklus vyras ją pagirs, vadinasi, ji išties gera. Akivaizdu, kad pagyrų iš kritiko taip dažnai nesulauksi, todėl ji periodiškai regresuodavo atgal į savo vaikystės traumą, o paprasčiau tariant – kankinosi santykiuose.

Kas atsitiks, jei ji susiformuos sau naują įsitikinimą, kad yra pakankamai gera ir jau nebereikia niekam nieko įrodinėti? Pirma, ji nustos laukti pagyrimų kaip dangiškos manos, be to, nustos skausmingai reaguoti į kritiką. Antras dalykas, kuris seka iš pirmojo – ją nustos dominti tokio pobūdžio vyrai, kokius aprašėme, o adekvatūs santykiai jai taps norma.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *