Daugybė nuostabių knygų pasakoja mums, kaip rasti bendrą kalbą su vaikais visais jų vystymosi etapais. Viešoje erdvėje yra daug informacijos ir ji išties kokybiška ir veikianti. Tai kodėl gi, nepaisant viso to, kartais taip sunku užmegzti ryšį su savo vaikais, būti ir tėvais, ir gerais draugais?
Kas trukdo suprasti savo vaikus?
Nepasitikėjimas savimi kaip tėvais. Daugelis gyvena, slegiami minčių, kad jie nėra pakankamai geri tėvai, kad galėtų būti geresni. Toks nepasitikėjimas trukdo augti kartu su vaiku. Glaudžiai kontaktuoti su savo bei vaiko poreikiais tiesiog čia ir dabar.
Palaikymo trūkumas. O jei konkrečiai – trūksta konkrečios fizinės ir moralinės pagalbos tais momentais, kai mums „nusėda baterijos”. Empatija ir pervargimas – nesuderinami dalykai.
Jūsų vaikystės traumos. Traumos gali smarkiai prisidėti prie adekvataus kontakto su mus supančiais žmonėmis praradimo. Neišgydyta trauma daro stiprų, tačiau nepastebimą poveikį gyvenimui. Tai būtent tas atvejis, kai jūs sakote sau, kad niekada nebūsite tokie, kaip jūsų tėvai. O paskui staiga ir nelauktai pastebite, kad visiškai tiksliai atkartojate jų elgesio modelį savo pačių vaikų atžvilgiu.
Perdėtas lojalumas vyresniajai kartai. Kai seneliai aktyviai dalyvauja jaunosios kartos auklėjime – nuostabu. Tačiau per didelis jų kišimasis gali sukurti vakuumą tarp tėvų ir vaiko ir sutrikdyti jų ryšį. Tokiu atveju, norint suprasti savo vaiką, pirmiausia reikia pačiam ištrūkti iš vaiko vaidmens ir tapti tėvais. O seneliai ir močiutės gali tam stipriai priešintis.
Kaip suprasti savo vaiką?
Išsiaiškinę problemą, galite rasti sprendimą. Jeigu jaučiate, kad jums sudėtinga suprasti savo vaiką, pradėkite nuo savęs.
Pačioje pradžioje prisiminkite apie tą vaiką, kuris gyvena jūsų viduje.
Išsiaiškinkite savo būklę ir poreikius. Parodykite rūpestį ir supratimą sau patiems ir tik tada pereikite prie vaiko, kuris yra šalia jūsų.
Tėvystė – vienas iš mūsų vaidmenų, kuriuos vaidiname šiame gyvenime. Tuo pat metu svarbu atminti, kad tėvystės laikotarpiu mums irgi reikalingas dėmesys ir palaikymas – tiek iš mūsų pačių, tiek iš aplinkinių žmonių pusės. Tokio palaikymo kokybė ir kiekybė priklauso nuo mūsų sąmoningumo, savo poreikių suvokimo ir gebėjimo juos patenkinti.
„Tėvai visada man padėdavo, bet tuo pačiu visada jaučiausi pavargusi ir susierzinusi. Tik padirbėjusi su psichologu supratau, kad tai buvo visai ne ta parama, kurios man išties reikėjo. Aš ilgai nesupratau, kad tėvai tiesiog darė tai, ką patys manė reikalinga daryti, visiškai nesidomėdami, ko noriu aš pati. Ir ratas užsidarė. Tėvai nesupranta manęs, aš nesuprantu savęs ir savo vaikų, dėl viso to ima pyktis ir apima baisus nuovargis. Teisingai susidėliojusi prioritetus ir pradėjusi įsiklausyti į save, daugiau nebeleidžiu tėvams primesti man savo „rūpinimosi”. Aiškiai apsibrėžiu ko noriu ir ko nenoriu. Ir dabar matau, kad mano vaikai visai nėra „neklaužados“, o tiesiog gina savo poreikius, interesus – taip kaip moka ir sugeba savo amžiuje. Daugiau nebepykstu ant jų, dabar jų elgesys man suprantamas.” – dalijasi patirtimi viena iš mano klienčių, 32 metų mama.
Daugeliui tėvų sunku žengti žingsnį link savo vaikų dar ir todėl, kad jie tikisi iš vaikų supratimo. Bet juk ne vaikas turi jus suprasti, o jūs – vaiką. Juk jūs jau buvote vaikai, o vaikas dar niekada nebuvo suaugusiu.
Ženkite žingsnį link susitikimo su savo vidiniu vaiku ir pamatysite, kad suprasti mažylį yra daug lengviau, nei manėte. Jis nustos jums atrodyti kaip būtybė iš kitos planetos. Pamatysite jame mažą suaugusįjį, kuriam labai svarbus jūsų supratimas, pagarba ir dalyvavimas jo gyvenime.
