Neseniai mano 5 metų sūnus nusprendė pagaminti patiekalą. Pasiėmė tikrą keptuvę, šliūkštelėjo tikro aliejaus, pritrupino tikros duonos, visa tai užkėlė ant ugnies (na, čia ir aš jam padėjau, mažas dar visai) ir pradėjo laukti stebuklo!

– Mam, o man skaniai gausis?

– Žinoma.

-Tu manimi tiki?

– Žinoma, tikiu!

O po to, kai patiekalas buvo iškilmingai suvalgytas, po mano susižavėjimo (teko pasistengti), įvyko toks dialogas:

-Kaip man taip gavosi padaryti?

-Panašu, kad esi gabus vyrukas.

-O, taip, štai toks aš gimiau. Gali didžiuotis savo sūnumi!

Kaip jums tai? „Vyrukui” tik 5 metai…

Tačiau iš tikrųjų visiškai nesvarbu, kiek vyrui metų – jis arba vyras, arba ne!

Arba galima kitaip – kiek jam bus leidžiama būti vyru šiuo konkrečiu momentu.

Juk mes, moterys, visą laiką skundžiamės, kad tikrų Vyrų nebėra, išmirė visi kaip mamutai.

Tik kažkodėl kukliai nutylime, KAS užaugina visus tuos moteriškus vyrus?! Kas neduoda jiems to, ko jiems taip gyvybiškai reikia? Priėmimo! Laisvės! Jausmo, kad jie reikalingi! Tikėjimo jais! Žavėjimosi jų žygdarbiais!

Juk, galų gale, dar vaikystėje jie nuo nieko neslepia savo natūralių vyriškų poreikių:

• Jie laukia tikėjimo („Ar tu tiki manimi?“),
• Jie laukia priėmimo („O, taip, štai toks aš gimiau“),
• Jie laukia laisvės (Man leis atlikti žygdarbį – pagaminti patiekalą),
• Jie laukia susižavėjimo („Gali didžiuotis savo sūnumi!“),

O paskui, jau suaugę, jie paprasčiausiai nenori jausti skausmo, kai jais netiki, kai jie jaučiasi nereikalingi, kai jų nepriima, kai nesižavi jų veiksmais.

Ir tada atsiranda tasai liūdnai pagarsėjęs vyriškumo deficitas…

Bet juk tikintis vyriškumo, pageidautina ir mums pačioms pademonstruoti savo moteriškumą.

Ir tada mūsų namuose augs laimingi sūnūs, kurie ateityje pajėgs suteikti laimę savo šeimoms.

.